Smurtas vyko šeimoje, kurioje mama buvo nepilnametė. Panašu, kad jaunai mamai laiku nesuteikėme pagalbos, nors mūsų teisinis reglamentavimas numato daug ir įvairių paslaugų: socialinių įgūdžių ugdymą, pagalbą krizių metu, jaunuolių, kurie palieka globos namus, palydėjimą į savarankišką gyvenimą, pagalbą vaikams vaikų dienos centruose ir t. t.
Galėjome padėti šiai jaunai mamai ir jos vaikui, bet nepadėjome, nes per menkai finansuojame tokias paslaugas.
Ar socialinės paslaugos gali padėti kiekvienam iš mūsų?
Tikrai taip! Pavyzdžiui, prieš pora metų į vieną nevyriausybinį paslaugų teikėją kreipėsi šeima dėl psichologo paslaugų vaikui, turinčiam elgesio ir emocinių sunkumų. Po pokalbio su šeima ir vaiko įvertinimo paaiškėjo, kad šeimoje vyksta krizė – tėvai planuoja skirtis. Šeima gavo įvairiapusę pagalbą: psichologų komanda konsultavo individualiai, teikė šeimos konsultacijas, nukreipė į pozityvios tėvystės mokymus.
Po metų darbo šeima džiaugiasi, kad vėl apsigyveno kartu, santykiai šeimoje prisipildė pasitikėjimo. Šeima pradėjo labiau atsižvelgti į vienas kito poreikius, daugiau dėmesio skirti tiek poros santykiams, tiek ir santykiams su vaikais. Visa šeima nusibrėžė taisykles, kurių laikosi, dėl to vaikai pasijuto saugesni, ėmė labiau stengtis mokykloje. Dabar kylančius sunkumus ši „visuomenės ląstelė“ sprendžia kartu kaip tikra komanda.
Ši sėkmė buvo pasiekta dėl kompleksinių paslaugų šeimai. Jų galime kreiptis į savivaldybę, kai patiriame krizę šeimoje, netenkame artimo, auginame vaikus, o mūsų paaugliai maištauja. Taip pat kai vaikams kyla sunkumai mokantis ar bendraujant su bendraamžiais. Deja, psichologo paslaugų, kurios yra sudedamoji kompleksinės pagalbos dalis, tenka laukti mėnesiais. Didmiesčiuose tai gali trukti ir iki pusės metų, o mokėti už konsultacijas, ypač jei reikalinga ilgalaikė pagalba, tikrai ne kiekvienas gali. Valandos kaina siekia apie 30–40 eurų.
Nors poreikis šioms paslaugoms yra milžiniškas, jos vis dar finansuojamos ne biudžeto lėšomis, o per ES fondų projektus. Kadangi tai – projektinės lėšos, tai ir paslaugų poreikis nustatomas ne pagal realų žmonių poreikį, o pagal tai, ką diktuoja projekto finansuotojo, šiuo atveju Europos Komisijos, sąlygos. Sąlygos nėra blogai, bet jos dažnai būna orientuotos į finansavimo reikalavimų išpildymą, bet ne į realius žmonių poreikius.
Vaikai gali netekti savo antrųjų namų – vaikų dienos centrų
Kita paslauga, kurią būtina apžvelgti pagalbos šeimai kontekste – tai vaikų dienos socialinė priežiūra, geriau žinoma kaip vaikų dienos centrai. 2022 metų duomenimis, Lietuvoje veikė apie 450 tokių centrų, o juose paslaugas gauna daugiau nei 11 tūkstančių vaikų. Ši paslauga yra tarsi antra šeima, joje kiekvienas narys turi savo poreikius, kuriuos svarbu atliepti. Saugioje erdvėje vaikai mokosi bendrauti, ugdo socialinius įgūdžius. Daliai vaikų tai taip pat yra vieta, kur jie gali gauti šilto maisto. Vaikų dienos centruose dažnai teikiama ir pagalba šeimai, konsultuoja psichologai.
Tokie dienos centrai yra beveik visose savivaldybėse, išskyrus Palangą ir Neringą. Gal jose nėra vaikų, kuriems reikia tokių paslaugų, o gal jie pluša turizmo sektoriuje – galime paklausti be ironijos?
Šiais metais dėl finansavimo trūkumo Vilniuje užsidarė jau du vaikų dienos centrai. Vienas jų veikė 25, kitas – 17 metų. Abiejuose dirbo patyrusios komandos ir teikė daug kokybiškų paslaugų. Deja, dėl menko finansavimo, taip pat, nenorėdami aukoti kokybės, sausį vaikų dienos centrai savo veiklą sustabdė.
Kiti paslaugų teikėjai taip pat nerimauja, kad gali neišsilaikyti ir teks nutraukti darbą. Skirtingų organizacijų skaičiavimais, priklausomai nuo miesto, patalpų tipo, vaikų grupės dydžio, šios paslaugos finansavimui trūksta nuo 50 iki 100 proc. reikalingos sumos. Skandalinga, kad vaikų dienos centrai kartais turi surinkti net pusę savo metinio biudžeto iš privačių rėmėjų. Įdomu, kokio atsakymo sulauktų savivaldybė, jei kelininkams pasiūlytų sutvarkyti vieną ar kitą gatvę, bet pasakytų, kad už paslaugą gali sumokėti tik pusę sumos, o kitą reikia susirasti patiems?
Gauname tik du trečdalius to, ką gauna kiti ES piliečiai
Kaip spręsti šią problemą? Išeities taškas turėtų būti realus poreikių nustatymas ir adekvatus jų finansavimas. 2020 m. duomenimis, socialinei apsaugai skiriamas finansavimas nuo bendro vidaus produkto siekė tik penktadalį (19,5 proc.), kai ES vidurkis buvo beveik trečdalis (31,7 proc). Taigi, mes gauname tik du trečdalius to, ką gauna vidutinis ES pilietis ar pilietė.
Kad artėtume prie ES vidurkio, reikia rimtos mokesčių peržiūros ir ženkliai didesnio savivaldybių, kurios iš esmės ir yra atsakingos už šių paslaugų organizavimą, dėmesio. Jau daug metų kalbame apie „gyvulių ūkį“ mokesčių sistemoje, kai egzistuoja daugybė mokestinių lengvatų, o mokesčiai mokami ne nuo gaunamos sumos, bet nuo pajamų tipo, naikinimą. Šios Vyriausybės darbo pradžioje buvo netgi suburta darbo grupė šiems klausimams spręsti. Deja, esminių pokyčių kol kas nėra.
Savivaldybės yra atsakingos už paslaugas savo teritorijoje. Merai ir savivaldybių tarybos turėtų skirti adekvatų finansavimą socialinėms paslaugoms ne tik tam, kad nesikauptų eilės, bet taip pat kad sulauktume šioje srityje kvalifikuotų darbuotojų, kurie iš valstybės finansuojamų paslaugų sektoriaus nebėgtų į privatų sektorių. Deja, iki šiol savivaldybės bei merai (neretai ir kandidatai) giriasi ne socialinių paslaugų plėtra, bet išasfaltuotais kilometrais, trinkelizuotom alėjom ir šaligatviais.
O ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų? Artėja savivaldos rinkimai. Ar mums rūpi, kad paslaugos būtų adekvačiai finansuojamos ar pasitenkinsime miestų trinkelizavimu? Pateikiu Jums savo kelrodį, apsisprendžiant dėl balsavimo.
Pirma, atidžiai peržiūrėkime kandidatų puslapius ir jų programas: ar jie įvardija konkrečias socialines problemas, socialines paslaugas, kurias norėtų esmingai tobulinti ir plėsti? Antra, paklauskime savo kandidatų, kiek procentų jie planuoja kasmet didinti socialinių paslaugų finansavimą?
Nepasitenkinkime atsakymu „ženkliai“. Neleisime išsisukti bendromis frazėmis apie optimizavimą, prašykime konkrečių įsipareigojimų: kasmet 10 ar 20 proc. daugiau socialinėms paslaugoms. Galiausiai įsitikinkite, ar kandidatai geba aiškiai apibrėžti bent tris tikslines grupes, kurioms reikia pagalbos, ir logiškai įvardina pagalbos kelią.
Išpešę pažadą kiekvienas iš mūsų stebėkime jų įgyvendinimą visą būsimą kadenciją. Klauskime, nepaleiskime – tik taip užauginsime tai, kas duoda vaisių. Apsispręskime, ko mes norime girdėti daugiau: ar apie sumuštus vaikus, ar tokias sėkmės istorijas, kuriomis dalinausi. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.