Nuo pat vaikystės prisimenu minėjimus mokykloje, kai tarsi kaltai nudelbę akis stovėdavome skambant himnui, bandydami suvokti siaubą ir baimę, kurią išgyveno kruvinųjų sovietinės armijos išpuolių liudininkai.
Ir išties ilgą laiką maniau, kad pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais būtent toji baimė mus, kaip valstybę, stipriai mobilizavo. Suvokdami, kokioje geopolitinėje situacijoje gyvename, mes nepaliaudami stengėmės gręžtis į Vakarus, ieškoti partnerių tarptautinėje bendruomenėje, plėtoti prekybinius ryšius, galiausiai tapti strategiškai fundamentalios svarbos mūsų valstybės saugumui turinčių organizacijų ES ir NATO dalimi.
Kartais nuoširdžiai pagalvoju, kad per dvidešimt penkerius metus tiek nueiti jaunai valstybei yra neįmanoma
Kartais nuoširdžiai pagalvoju, kad per dvidešimt penkerius metus tiek nueiti jaunai valstybei yra neįmanoma. Ir taip, daugelį metų svarsčiau, kad gal būtent toji baimė grįžti į buvusią sistemą, kurioje žmonių laisvė ir teisės pavergtos, o mūsų valstybingumas absoliučiai sunaikintas, buvo pagrindinė paskata kurti šiandienos Lietuvą. Vis dėlto neseniai supratau, kaip stipriai klydau. Sausio 13-osios herojai nežuvo dėl to, kad bijojo. Jie žuvo dėl to, kad tikėjo, jog Lietuva gali ir privalo tapti laisva, nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Jie taip stipriai tuo tikėjo, kad atidavė jai didžiausią įmanomą asmeninę auką – savo gyvybę.
Šie žmonės, kaip ir tūkstančiai kitų, kurie nebijodami stovėjo beginkliai prieš tankus, dainavo dainas, šildė vienas kitą sausio šaltyje, pasitiko savo lemtį drąsiai ir oriai. Nes kaip parašyta viename tų dienų demonstracijų plakatų, „geriau mirti stovint negu gyventi klūpant“. Todėl nepaisant to, kaip skaudu mūsų piliečių pralietas kraujas, paminėkime jų auką džiaugsmingai ir drąsiai džiaugdamiesi savo valstybe – tik taip tinkamai įvertinsime jų poelgį.
Galiu tik pasidžiaugti: mano minėto stiliaus minėjimai, tokia istorijos atmintis, tokia sausio 13-osios nuotaika – jau praeityje. Pirmadienį dalindama neužmirštuoles pradinių klasių moksleiviams supratau, kad mano vaikai augs kitokiame šios dienos suvokime, kitokioje nuotaikoje. Pagaliau šią dieną žmonės sveikina vienas kitą su „Laisvės diena“. Mažieji, jau girdėję apie Laisvės kovų aukas, drąsiai vadina juos herojais ir džiaugsmingai segasi sausio 13-osios herojams pagerbti skirtą simbolį – neužmirštuolę.
Ir išties nesvarbu, kokiame simbolyje kiekvienas iš mūsų atrandame tą džiaugsmą už Lietuvos laisvę, – ar tai būtų naujoji neužmirštuolė, ar valstybiniai simboliai tokie kaip Vytis, trispalvė ar Gediminaičių stulpai. Džiaukimės ir švęskime laisvę! Sveikinu su Laisvės diena!
Aistė Gedvilienė yra TS-LKD Jaunimo bendruomenės pirmininkė, partijos pirmininko pavaduotoja
