Nesutarimus gimdo skirtingas požiūris į literatūrinio ugdymo tikslus. Vieni mano, kad literatūros pamokos turėtų formuoti estetinę pajautą, ugdyti kūrybiškumą ir savirefleksiją, skatinti kritinį mąstymą, empatiją ir atvirumą. O štai 2011 m. vidurinio ugdymo, 2016 ir 2021 m. pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programose literatūros tekstai visų pirma traktuojami kaip priemonė formuoti vertybines (tautines, patriotines, pilietines) mokinių nuostatas. Naujajame programos projekte netgi numatyta, kad vertybinės mokinių nuostatos yra vertinamos pažymiu („[k]aupiamasis vertinimas remiasi kasdieniu mokinių stebėjimu [...]. Stebimas mokinių darbo procesas, [...] vertybinės nuostatos“, p. 64)!
Suprantame, kad įvairių visuomenės narių požiūris į ugdymo tikslus gali skirtis, bet nesutinkame, kad nedidelė lituanistų grupė gali primesti savo estetines, etines, vertybines nuostatas visai visuomenei. To išvengti galima keičiant patį programų formavimo principą, atsisakant detaliai ir ultimatyviai nurodyti privalomus skaityti tekstus ir jų nagrinėjimo aspektus. Dabar viešam svarstymui pateiktas lietuvių kalbos ir literatūros programos projektas yra ne kas kita kaip teminis pamokų planas ar vadovėlio prospektas. Šiuolaikinėse Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybių pradinio ir pagrindinio literatūrinio ugdymo programose yra detaliai įvardijamos kompetencijos, kurias siekiama suteikti konkretaus amžiaus mokiniams, nurodomi teminiai aspektai, bet nėra pateikiama baigtinio privalomų kūrinių sąrašo.
Mūsų manymu, dėmesys, ypač žemesnėse klasėse, turi būti kreipiamas pirmiausia į pamatinius teksto suvokimo ir analizės įgūdžius, o ne literatūros istorijos mokymą, pilietinį ugdymą ar kitus antrinius uždavinius. Šių klasių programoje pakaktų pateikti kompetencijų aprašus, bendrąsias temas ir konkrečiai amžiaus grupei rekomenduojamos literatūros sąrašus, iš kurių vadovėlių autoriai ir mokytojai galėtų pasirinkti tekstus, taikydamiesi prie konkretaus regiono, mokyklos specifikos, klasės ir individualių mokinių gebėjimų. Detalus privalomų skaityti eilėraščių ar apsakymų reglamentavimas lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo projekte yra edukologinis anachronizmas, kurį šiandien praktikuoja tik švietimo srityje atsilikusios ir (arba) autoritarinės valstybės. Demokratinėse pliuralistinėse visuomenėse pasitikima vadovėlių autorių ir mokytojų gebėjimu parinkti jų ugdytinių kompetencijas ir poreikius atitinkančius aukštos meninės vertės tekstus.
Atsisakius detalaus skaityti privalomų tekstų išvardijimo programoje būtų išvengta esminio parengto programos atnaujinimo projekto trūkumo – eklektiškos, meniškumo kriterijaus ir skaitytojų amžiaus psichologijos nepaisančios tekstų atrankos. Nors programos projekte esama išties kokybiškų klasikinių ir šiuolaikinių literatūros kūrinių, nei privalomų, nei rekomenduojamų tekstų sąrašas neturėtų būti baigtinis. Kaip antai, nėra jokių kriterijų, kuriais remiantis galima būtų įrodyti, jog programoje nurodyti konkretūs graikų mitai ar lietuvių sakmės kuo nors geresni, tinkamesni už kitus.
Nemaža dalis programos projekte nurodytų temų neturi nieko bendra su šiuolaikiniu paauglių gyvenimu, interesais, poreikiais. Užuot formulavus didaktinio pobūdžio temas „Knygos vertė žmogaus gyvenime“, „Žodžio galia“, „Skaitymo malonumas ir reikšmė“ ir pan., vertėtų rekomenduoti mokiniams aktualius ir jų amžiui tinkamus tekstus, idant skaitymo naudą ir malonumą jie galėtų patirti betarpiškai. Dabartinis gi programos projektas, Pink Floyd žodžiais tariant, „tik dar viena plyta sienai“ tarp šiuolaikinio paauglio ir kultūros bei literatūros pasaulio. Neilgai reikės laukti, kol mokiniai ims skanduoti: „mums nereikia jokio išsilavinimo“!
Dr.Viktorija Šeina-Vasiliauskienė yra Naujosios literatūros skyriaus vadovė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Dr. Aiste Kučinskiene yra VU asistentė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja.
