Ir iki šiol jokia teisės teorija ar koncepcija negali iki galo tiksliai apibrėžti, kas yra teisingumas, tačiau galime atrasti kai kuriuos bendrus principus, kurie leidžia atskirti, kas yra teisinga.
Pavyzdžiui, kova su nusikalstamumu paprastai laikoma teisingumo išraiška. O kaip jaustųsi žmogus, kuris yra baudžiamas už nusikaltimą, kurio nepadarė? Žinoma, nusivylimą teisine sistema ir pyktį galėtų kažkiek apmaldyti pasiteisinimas, kad galbūt įvykusią klaidą lėmė per daug uolus siekis pažaboti nusikalstamumą. Klaidų niekas neišvengia.
Tačiau ar neturėtų dar didesnis nusivylimas ir beviltiškumas apimti to žmogaus, kuris baudžiamas už dalyką, kuris nėra nusikaltimas? Atrodytų, kad bausti už nusikaltimus yra teisinga ir suprantama, bet prisiminkime, kad nusikaltimo sąvoka istoriškai nuolat keitėsi. Tai, kas buvo nusikaltimas senaisiais amžiais arba, pvz., sovietmečiu, šiuo metu laikoma visiškai normalia praktika. Kiek likimų buvo sulaužyta baudžiant žmones už tariamus nusikaltimus ir gydant nuo nesančių psichinių ligų!
Mąstydami apie kraupią istoriją, visai nepastebime, kad mūsų dabartiniai baudžiamieji kodeksai (įskaitant ir Lietuvos) vis dar pilni nuostatų, kurios numato bausmę už dalykus, kurie savo esme yra nepavojingi, nedarantys žalos kitiems ir iš viso nelaikytini nusikaltimais. Net nejuntame, kaip smarkiai esame pripratę prie smurto, baudimo, prievartos kulto.
Tačiau teisingumo jausmas užgaunamas labiausiai, kai akis į akį susiduriame su aštriais, kritiniais, egzistenciniais klausimais. Štai ir nuskambėjusi jauno kauniečio, padėjusio iš gyvenimo pasitraukti savo neįgaliai motinai, tragedija sutelkė dėmesį į eutanazijos problemą, kuri iki šiol buvo tarsi ignoruota ir užmiršta.
Eutanazija, beviltiškų ligonių slaugymas, socialinės paslaugos jų artimiesiems, baudžiamosios teisės ir baudžiamosios politikos sutvarkymas – štai prioritetiniai klausimai, kurie turėtų būti laikomi daug aktualesni nei, tarkime, daug jėgų ir išteklių atimantis susitelkimas į alkoholio vartojimo praktikas.
Taigi kaip teisės profesionalas norėčiau pateikti keletą pastebėjimų apie tai, kokias teisines problemas apnuogino minėtas skaudus kauniečio atvejis.
Pirma, Lietuvoje vis dar prastai įsisąmonintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo veikos nėra pripažįstamos nusikalstamomis įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tiek visuomenė, tiek informacijos skleidėjai pernelyg dažnai skuba iš anksto, be jokio tyrimo ir išsiaiškinimo apkabinėti žmones etiketėmis ir vertinimais. Televizijos naujienų laidos iškart ėmė vartoti žodį „žudikas“, nesigilindami į šio žodžio reikšmę. Žudiku galima vadinti tik tą asmenį, kuris teismo pripažintas kaltu dėl nužudymo, t.y. nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 129 straipsnyje.
Kaune įvykusios nelaimės atveju, iš viešai turimos informacijos, galima vertinti, kad yra požymių, jog galimai buvo padaryta visai kita veika – BK 134 str. numatytas padėjimas nusižudyti beviltiškai sergančiam asmeniui, jo prašymu. Šalyse, kur eutanazija legali, ją padedantys atlikti asmenys (gydytojai) juk nevadinami žudikais. Šiuo atveju į gyvenimo aplinkybių ir teisinio reguliavimo spąstus pakliuvęs jaunas vyras, nepaisant jį ištikusios moralinės tragedijos, be jokio sąžinės graužimo išvadintas žudiku, nors tiesiog iš beviltiškumo nerado tinkamo situacijos sprendimo.
Antra, Lietuvos valstybė formaliai pagal įstatymą vis dar draudžia eutanaziją bet kokia jos forma, tačiau tuo pačiu nesuteikia sunkiems ligoniams ir jų artimiesiems pakankamos pagalbos, kad jie savo kančias galėtų kiek įmanoma sumažinti ir sutikti savo gyvenimo saulėlydį oriai. Taip, reikia pripažinti, kad eutanazija įteisinta vienokia ar kitokia forma tik kai kuriose šalyse. Pvz., Švedijoje galima pasyvi eutanazija (t.y. leidimas numirti nesuteikiant pagalbos, arba gyvybės palaikymo sistemų atjungimas yra leidžiami), tačiau negalima aktyvi eutanazija (suleidžiant mirtiną medikamentų dozę ar kitokiais aktyviais veiksmais sukeliant mirtį). Eutanazijos (tiek pasyvios, tiek aktyvios) reguliavimas ir praktika aktyviai plėtojasi Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Kanadoje. Vokietija ir Šveicarija taip pat yra įteisinusios aktyvios eutanazijos formas tam tikromis sąlygomis. Kai kurios eutanazijos formos yra leidžiamos atskirose JAV valstijose.
Esminis teisinis ir filosofinis klausimas čia yra toks: jeigu pripažįstama žmogaus prigimtinė teisę į gyvybę, kaip įtvirtina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti tarptautiniai dokumentai, tai ar žmogus turi teisę į mirtį, t.y. ar jis gali su savo gyvybe elgtis kaip tinkamas. Manytina, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame yra deklaruojami žmogiškumo, atjautos siekiai, visuomenė turėtų išsivaduoti iš viduramžiškų kankinimo įpročių ir pasenusių moralistinių dogmų. Niekas neturi teisės pasmerkti žmogaus nuolatinėms kančioms iki jo dienų pabaigos ir už patį žmogų spręsti, kaip jam gyventi, kaip ir kada jam mirti.
Juridinės technikos prasme pažymėtina, kad dabar galiojantis BK 134 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam asmeniui jo prašymu, yra ydingas. Jo taikymas kelia rimtų problemų teismų praktikai. Pirmiausia todėl, kad ligos „beviltiškumas“ nėra nei teisiškai, nei mediciniškai apibrėžtas. Beviltiškumo kriterijus nėra netgi susietas su fizinėmis ar psichinėmis sergančio asmens kančiomis. Pavyzdžiui, amputuota koja niekada neataugs – beviltiška to tikėtis, kaip ir herpeso virusas (sukeliantis lūpų pūslelinę) yra beviltiškas, nepagydomas, nors ir paprastai nesukeliantis didelio diskomforto. Kita vertus, jeigu būtinas paties sergančio asmens prašymas, tai visiškai užkertamas kelias atjungti nuo gyvybės palaikymo sistemų beviltiškus ligonius, kurie neturi jokių objektyvių medicininių šansų atsigauti.
Todėl aktualus pasiūlymas, kuris turėtų būti kuo skubiau svarstomas – eutanazijos dekriminalizavimas. Siūlytina išbraukti baudžiamojo kodekso 134 str. nuostatą, numatančią bausmę (net iki ketverių metų laisvės atėmimo) už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam asmeniui, pakeičiant ją nuostata, kad ši veika, laikantis tam tikrų sąlygų, nelaikytina nusikaltimu.
Šiuo metu Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pabrėžiama, kad Europos Tarybai priklausančių valstybių bendruomenė kol kas nėra pasiekusi vieningo sutarimo dėl žmogaus teisės nuspręsti, kada ir kaip pabaigti savo gyvenimą (žr. bylas Haas prieš Šveicariją, 2011; Lambert ir kt. prieš Prancūziją, 2015). Todėl kiekviena valstybė įpareigota pati spręsti, kaip reguliuoti šį klausimą, laikantis žmogaus teisių standartų.
Trečias teisinis aspektas yra susijęs būtent su tuo, ar Lietuva, nenumatydama savo teisėje galimybės atlikti eutanaziją, pakankamai realizuoja savo pozityvią pareigą užtikrinti, kad būtų apginta teisė į gyvybę. Valstybės pareiga – ne tik užtikrinti žmogaus fizinę egzistenciją, bet ir sudaryti orias gyvenimo sąlygas, atitinkančias bent minimalius gyvenimo kokybės standartus.
Šis jaunas kaunietis, kuris būdamas vos 18 metų pradėjo vienas slaugyti savo neįgalią motiną, turėjo aukoti savo jaunystę, savo svarbiausią gyvenimo etapą gyvenimą dėl jam artimo žmogaus. Dėl nuolatinės slaugos poreikio jis negalėjo visavertiškai dirbti, turėti asmeninio gyvenimo, neišvengiamai susidūrė su psichologinėmis problemomis. Akivaizdu tai, kad jeigu valstybė nori išlaikyti esamą situaciją, t.y. neleisti žmogui pačiam apsispręsti dėl oraus pasitraukimo iš gyvenimo, tuomet valstybė privalo sudaryti sąlygas, kad toks žmogus galėtų oriai ir be kančių užbaigti jam likusį gyvenimo laikotarpį. Privalo būti sukurta efektyvi slaugos, socialinių paslaugų, psichologinės ir kitokios paramos sistema tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems.
Nesant tokios sistemos, sunku suvokti, už ką konkrečiai gyventojų yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos į Sodros biudžetą. Todėl antras esminis pasiūlymas – kurti efektyvią slaugos, pagalbos ir paramos sistemą sunkiems ligoniams ir jų artimiesiems.
Ketvirtas, paskutinis reikšmingas teisinis aspektas, kurį norėčiau trumpai paminėti, yra suėmimo skyrimo tvarka. Ją reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyti tik trys pagrindai, kurie leidžia prašyti skirti suėmimą: turi būti pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis), arba trukdys procesui, arba darys nusikalstamas veikas.
Šie trys suėmimo pagrindai Lietuvoje jau yra tapę ne teisinėmis formuluotėmis, o magiškais užkalbėjimais, kuriuos lyg poterius nuolat kartoja prokurorai. Ir kartoja ne veltui, nes teismus jie lygiai taip pat magiškai veikia. Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktame tyrime „Suėmimo taikymas Lietuvoje“ (2015 m.) pažymima, kad Lietuvoje teismai tenkina daugiau nei 95% prokurorų prašymų skirti ar pratęsti suėmimą. Lietuva ES išsiskiria kaip valstybė su vienu didžiausių patenkinamų prašymų skirti suėmimą kiekiu.
Kitaip tariant, užuot rėmęsi nekaltumo prezumpcijos principu (kurio esmę, paprastai tariant, sudaro tai, kad geriau jau leisti išsisukti kaltam asmeniui, negu nubausti bent vieną nekaltą), Lietuvos baudžiamosios politikos vykdytojai remiasi atvirkštiniu principu – geriau įkalinti visus įtartinus, nesvarbu, kiek tarp jų nekaltų, kad tik nei vienas kaltas neišsisuktų.
Matome konkrečią situaciją, kurioje žmogus susidūrė su asmenine tragedija, priėmė labai sunkų ir morališkai slegiantį sprendimą. Atsiribodami nuo bet kokių moralinių vertinimų turime pripažinti, kad šis asmuo neslėpė to, ką padarė, iškart pripažino, atvirai papasakojo, kas įvyko, kokie motyvai lėmė jo elgesį, ir dėl to gailisi. Nepaisant to, kad 15 metų žmogus nesulaukė tinkamos paramos iš valstybės, kritiniu momentu valstybė dar kartą atgręžė jam nugarą: užuot suteikus šiam žmogui profesionalią skubią pagalbą, jis buvo viešai išvadintas žudiku ir suimtas dviem mėnesiams, neva dėl to, kad trukdys tyrimui. Jo gyvenimas laužomas antrą kartą, tarsi vienos tragedijos dar būtų maža.
Reikėtų pažymėti ir tai, kad dar nuo XIX amžiaus teisininkams žinomas vadinamasis tikslingumo principas, pagal kurį leidžiama nepradėti baudžiamojo persekiojimo, t.y. kuris leidžia prokuratūrai pasinaudoti diskrecinėmis galiomis (laisva nuožiūra) net tais atvejais, kai egzistuoja pakankamai kaltinančių įrodymų ir nėra formalių kliūčių vykdyti procesą. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo nuskambėję atvejai, kai valstybės teisėsauga, eikvodama neproporcingus resursus, aktyviai persekiodavo asmenis už kelių centų vertės prekių maišelio pasisavinimą, kuris formaliai turėjo vagystės požymių. Protingai taikant tikslingumo principą, tokių procesų neturėjo būti iš viso.
Taip pat ir šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas dėl baudžiamojo persekiojimo tikslingumo: ar protinga ir teisinga baudžiamąja tvarka persekioti žmogų, kuris per kančią, priimdamas neišmatuojamą moralinę naštą, padeda savo artimam žmogui nutraukti kančias ir oriai pasitraukti iš gyvenimo?
Būtina suvokti, kad teisė egzistuoja tam, kad žmogaus gyvenimas būtų lengvesnis ir patogesnis, o ne tam, kad žmogus aklai vergautų įstatymo raidei. Lietuvos teisinė politika, kuria siekiama griežtinti bausmes, bausti kuo daugiau žmonių ir už kuo daugiau dalykų, bei įvesti vis naujus draudimus, ribojimus ir griežtinimus, yra anticivilizacinė. Ir juo labiau neprisideda prie emigracijos mastų mažinimo. Turime atsipeikėti ir suprasti, kad šiuo metu, neturėdami jokio eutanazijos modelio Lietuvoje, vis dar baudžiame žmones, kurių veikos pagal savo esmę nėra nusikalstamos, kurie neturi nusikalstamų ketinimų ir siekia pozityvių tikslų – palengvinti savo artimo kančią.
Šių skaudžių įvykių kontekste, apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėkūroms institucijoms rekomenduotina atidėti į šalį mažiau svarbių klausimų svarstymą ir imtis šių trijų teisinio reguliavimo pataisų:
- Taisyti Baudžiamojo kodekso 134 str., panaikinant baudžiamąją atsakomybę už eutanaziją, atliktą pagal įstatymo nustatytas sąlygas;
- Tikslinti Baudžiamojo proceso kodekso 122 str., aiškiau ir konkrečiau įtvirtinant suėmimo sąlygas, kad būtų ištaisyta praktika, kai daugiau nei 95 proc. prokurorų prašymų skirti suėmimą yra tenkinami;
- Naujai priimamo „socialinio modelio“ kontekste sukurti ir įdiegti aiškią ir efektyvią slaugos, pagalbos ir paramos sistemą sunkiems ligoniams ir jų artimiesiems.
Aivaras Žilvinskas yra advokato padėjėjas advokatų kontoroje „Zabiela, Zabielaitė ir partneriai“ ir Seimo narės Viktorijos Čmilytės-Nielsen visuomeninis patarėjas teisės klausimais.
