Kitaip nepavadinčiau jo pareiškimo apie tai, kad mokslo metai „neturėtų baigtis“ anksčiau birželio 1 d. Vėliau jau pati mokykla spręs ką daryti – toliau tęsti ugdymą ar, užrakinus mokyklos duris, eiti atostogauti. Štai tokį atsakymą sugebėjo išspausti mokinių, jų tėvų ir mokytojų prie sienos klausimų apie mokslo metų pabaigą prispaustas ministras.
Mano žiniomis, maždaug tuo pačiu metu, kai ministras pranešė šią žinią visuomenei, Prezidentūros iniciatyva vyko virtualus pasitarimas, kuriame dalyvavo švietimo profesinių sąjungų, moksleivių sąjungos ir Lietuvos švietimo tarybos vadovai. Vienintelis aptariamas klausimas – galima mokslo metų pabaiga. Pasitarime taip pat dalyvavęs švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys, išgirdęs daugumos nuomonę, kad mokslo metai turi būti baigti tada, kaip tai numato ministerijos patvirtinti Bendrieji ugdymo planai, padėkojo už pareikštą nuomonę ir pažadėjo, kad į ją bus atsižvelgta.
Ar viceministras žinojo, ką tuo pačiu metu jau pranešinėjo ministras, ar kitų nuomonė ministerijos galvoms mažai rūpi – lieka klausimas. Tačiau neverta sukti galvos ieškant atsakymo, nes jis nieko nepakeis. Ir be jo plika akimi matosi, kad šalies švietimo politiką koordinuojanti institucija jau nieko nekoordinuoja ir apskritai yra viską paleidusi iš savo rankų.
Jei būtų kitaip, tai paskelbus karantiną, nebūtų uždarinėjamos neformaliojo ugdymo įstaigos. Jei ministerijos žodis būtų daugiau nei oro virpėjimas, tai vaikų darželiuose dirbantys darbuotojai nebūtų verčiami masiškai eiti atostogauti ar genami į prastovas. Jei ministerija būtų pareiškusi savo aiškią nuomonę, tai nuotoliniu būdu dirbantys mokytojai nebūtų užversti lentelėmis, kuriose turi kone kasdien žymėti savo darbo laiką bei atliktus darbus.
Šventai esu įsitikinęs, kad Lietuvos švietimo įstaigose vyktų kokybiškas ugdymo procesas, jei ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų klerkai mažiau kalbėtų apie kokybiško ugdymo būtinybę, tačiau aiškiai pasakytų kas yra kokybiškas ugdymas ir kokiais kriterijais ta kokybė nustatoma.
Visgi verta grįžti prie ministro A.Monkevičiaus vakar paskelbtos naujienos. Kokios gali būti tokio sprendimo pasekmės? Visų pirma, neaišku, kaip bus su jau minėtais Bendraisiais ugdymo planais, kuriuose mokslo metų pabaiga numatyta birželio pabaigoje. Kol kas neteko matyti šio dokumento pakeitimų. O vien tik prisimenant, kiek iečių ministerija sulaužė įrodinėdama, kad ilgesni mokslai metai bus kokybiškesnio ugdymo prielaida, ministro sprendimą reikia vertinti kaip sąmoningą ministerijos žingsnį, kuris pakenks ugdymo rezultatams.
Kitas aspektas, susijęs su dar vienu dideliu klaustuku – brandos egzaminų sesijos pradžia. Nors ministerija skelbia, kad brandos egzaminai prasidės birželio 22 d. ir truks iki liepos 21 d., tačiau neteko girdėti jokių argumentų, kodėl pasirinktos šios datos. Ar iki tol baigsis karantinas ir Vyriausybė atšauks su juo susijusius apribojimus? Kaip egzaminams ruošis abiturientai, jei mokykla nuspręs ugdymą nutraukti ir netęs kitų edukacinių veiklų? Kaip elgsis daugelio bendrojo ugdymo mokyklų savininkės Lietuvos savivaldybės, kurioms atsiras puiki proga eilinį kartą sutaupyti švietimo sąskaita? Kaip bus vykdomi mokytojų ir kitų darbuotojų darbo sutartyse numatyti įsipareigojimai, jei mokykla mėnesiu anksčiau nei įprasta faktiškai nebevykdys jokios veiklos?
Tai su juoduoju scenarijumi susiję klausimai. Tačiau net ir žiūrint optimisto akimis ir matant, kad susitarusios mokyklų bendruomenės, priims sprendimą tęsti mokslo metus, lieka neaišku – kam reikalinga mokesčių mokėtojams brangiai atsieinanti institucija, kuriai Švietimo įstatymas numato viso šalies švietimo politikos vykdymą, jei ji to nedaro ir svarbiausių sprendimų priėmimą palieka mokyklų vadovams bei savivaldybių merams? Finansų ministro dėmesiui – štai kur biudžeto lėšų taupymo šaltinis...
Audrius Jurgelevičius yra Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
