Yra ir dar viena tema, apie kurią nuolat išgirstame įvairių palyginimų. Moteris – inkubatorius. Moteris – svečių namai. Moteris – viešbutis. Moteris – gimda. Moteris – indas ir t.t. Kitaip tariant, moteris apibūdinama kaip talpykla kūdikiui. O kai literatūros pamokose beveik nėra (modernių) moterų autorių ir beveik visas supratimas apie moterį konstruojamas iš vyro žiūros taškos, kai istorijoje kalbama tik apie vyrų istoriją, o moterų ir vaikų tūkstantmetinės patirtys yra nieko vertos, kai per muzikos pamokas gėrimės tik vyrų muzikos genijų kūryba, kai dailėje grožimės tik vyrų po savęs paliktu menu, kai nei per vieną pamoką niekas su mokiniais nešneka apie tai, kodėl tų moterų mokyklų programose ir šiaip pasaulyje yra tiek mažai – auginame dar vieną kartą, kuri galvoja, kad moters pagrindinė, o gal ir vienintelė funkcija yra reprodukcinė. T.y. pastoti, išnešioti, pagimdyti ir užauginti.
Kodėl reprodukcinės teisės yra tokios svarbios? Nes jos užtikrina galimybę moteriai priimti sprendimus, kurie yra susiję su jos kūnu ir jos gyvenimu.
Moteris karjeristė vis dar dažnai nuskamba kaip įžeidimas. Moteris, kuri nenori turėti vaikų, visuomenės traktuojama kaip vaikiška, nesusipratusi, mažiau pageidaujama. Moteris, kuri myli savo darbą, tačiau jo neaukoja dėl vaikų, vis dar dažnai vertinama kaip ta, kuri nežino, kokie jos prioritetai. O moters prioritetas visada turi būti šeima. Nes mes – visuomenė – taip galvojame. Tyčia ar netyčia – tai kitas klausimas.
Vis dėlto moterys ir jas palaikantieji jau ilgus dešimtmečius įvairiais būdais kovoja už moterį ir jos reprodukcines teises, į kurias įeina teisė:
- Į informaciją, kuri padeda apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų.
- Į prieinamas priemones, kurios padeda apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų.
- Į informaciją, kuri padeda apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo.
- Į prieinamas priemones, kurios padeda išvengti nepageidaujamo nėštumo.
- Į galimybę saugiai, teisėtai nutraukti nepageidaujamą nėštumą.
- Į kokybišką, mamos ir vaisiaus gerovę vertinančią ir saugančią nėštumo priežiūrą.
- Į gimdymą, kuriame ir mamos, ir vaisiaus emocinė ir fizinė sveikata yra dėmesio centre
- …
Kodėl reprodukcinės teisės yra tokios svarbios? Nes jos užtikrina galimybę moteriai priimti sprendimus, kurie yra susiję su jos kūnu ir jos gyvenimu. Visus galvojančius priešingai kviečiu prisiminti, jog šios teisės nėra prievolės, taikytinos visoms pasaulio moterims. Jeigu jums reprodukcinės teisės nėra aktualios ir svarbios – neatimkite šių teisių iš kitų.
Mūsų kaimyninėje šalyje – Lenkijoje, vyksta moterų teisių tragedija. Stebime kaip vos per keletą metų kraštutinės dešinės atstovai stipriai susiaurino moterų reprodukcines teises. Šiuo metu moterys Lenkijoje nebeturi teisės nutraukti jokio nėštumo, išskyrus išprievartavimo, kraujomaišos ir pavojaus moters gyvybei atvejus.
Jeigu jums reprodukcinės teisės nėra aktualios ir svarbios – neatimkite šių teisių iš kitų.
Lenkijoje, ir gatvėse, ir bažnyčiose (kur protestuoja bažnyčios atstovai prieš draudimą nutraukti nėštumą), vyksta masiniai protestai. Jie nesilpsta ir protestuoja ne vien moterys. Nes moters teisės yra ir žmogaus teisės.
Ką apie abortų draudimus rodo istorija ir kitų šalių praktikos? Jog moterys tuomet vyksta į kitas šalis, moka didžiulius pinigus ir nepageidaujamus nėštumus nutraukia ten, o tos, kurios neturi pinigų ir galimybių, nėštumus siekia nutraukti pačios arba kreipiasi į neaiškių kompetencijų juodosios rinkos atstovus. Nehigieniška, neprofesionalu, pavojinga moters psichinei sveikatai, moters galimybei pastoti tuomet, kai ji būtų pasirengusi ir pačiai moters gyvybei.
Moterys nenustos nutraukinėti nėštumų ir nesvarbu, kiek draudimų tam bus sukurta. Nes nėštumas yra ir turi būti moters pasirinkimas.
Lenkija – ne Lietuva? Nėra ko nerimauti? Lenkijoje reprodukcinės moterų teisės buvo mažinamos palaispniui, ne vienu ypu ir ne per vienerius metus. Ar tai galėtų atsitikti ir Lietuvoje? Dar ir kaip. Palankios abortų draudimų idėjos sklando ir prezidentūroje, dangstantis skambiais pagalbos moterims žodžiais. Diana Nausėdienė pakartotinai išreiškia palaikymą Laisvos visuomenės instituto (NB! instituto pavadinimas su demokratinės laisvės samprata susijęs miglotai) ir Krizinio nėštumo centro iniciatyvoms. Šios savo idėjose ir žodžiuose dažnai nėra palankios moters apsisprendimo laisvei nutraukti nėštumą ir jį traktuoja kaip savaiminį blogį, o ne moters reprodukcinę teisę.
Diana Nausėdienė galėtų organizuoti ir palaikyti renginius, skirtus vienišų tėvų (kurių didžioji dauguma yra mamos) problematikai suprasti. Vienišos mamos yra didelėje rizikoje patirti skurdą, vienišos mamos yra didelėje rizikoje susirgti depresija, vienišos mamos yra vienišos ne tik partnerio prasme, tačiau ir socialinių saitų, nes neturi laiko jiems puoselėti. Jos taip pat neturi laiko įgyti išsilavinimo, siekti proveržio darbe, užsitikrinti stabilias pajamas, užsitikrinti galimybę pasiilsėti nuo tokių alinančių atsakomybių, užtikrinti kokybiškos vaiko (-ų) priežiūros ir t.t.
Diana Nausėdienė galėtų inicijuoti diskusiją visuomenėje apie šeimos sampratą, kuri nėra vien vyras + moteris = vaikai, šeima yra ir vienišos mamos. O vienišos mamos mūsų valstybėje yra paliekamos suktis kaip joms pavyksta. O jeigu nepavyksta – paliekamos būti pasmerktos už buvimą bloga mama.
Lenkijoje reprodukcinės moterų teisės buvo mažinamos palaispniui, ne vienu ypu ir ne per vienerius metus. Ar tai galėtų atsitikti ir Lietuvoje? Dar ir kaip.
Kai pagalba moteriai yra suprantama tik kaip pagalba nenutraukti nėštumo ir surinkti kūdikiui kraitelį pirmiesiems jo gyvenimo metams – tai yra atsainus požiūris į tai, ką reiškia (už)auginti vaiką, atsainus požiūris į socialinę vienišų mamų padėtį ir apskritai atsainus požiūris į moterų, kurios susilaukia vaikų, padėtį darbo rinkoje. Juk vis dar gyvename visuomenėje, kurioje vaiko priežiūra ir šeimos ūkis suvokiami kaip moters atsakomybė. Kur moteris dirba dvi pamainas: darbe ir namie.
Tad nepageidaujamo nėštumo situacijoje moteris – turėjusi neatsargių lytinių santykių ir tapusi nėščia – demonizuojama, kriminalizuojama arba paverčiama auka. Tačiau juk santykyje buvo ir vyras? Na ir kas, kad jis pastoti negali? Kodėl rampų šviesoje vien moteris? Kaip tai spręsti?
Švietimu ir ugdymu. Lytiškumo ugdymas, kuris remiasi mokslu grįsta informacija ir kuriame be metaforų apie viešbučius, indus ir inkubatorius yra realistiškai, moksliškai ir sukuriant saugią erdvę kalbama apie seksualumą ir įvairias jo sudedamąsias dalis: saugų emocinį ir fizinį intymumą, savo ribų atpažninimą ir gebėjimą jas brėžti, apie gebėjimą pamatyti kito žmogaus ribas, apie apsisaugojimo priemones, apie sveikus ir toksiškus santykius, apie lytinę tapatybę – kokia moteris ir koks vyras esu aš, nepriklausomai nuo stereotipinio moters ir vyro įsivaizdavimo. Apie lyčių lygybę, apie moterų įsitraukimą į darbo rinką ir vyrų įsitraukimą į šeimos gyvenimą.
Šių dienų visuomenėje ir moterys, ir vyrai apmąsto savo seksualumą ir supranta jį kur kas plačiau nei vien reprodukcijos aktą.
Ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, ir aibė įvairių kitų šalių tyrimų rodo, jog mažiau abortų, mažiau nepageidaujamų nėštumų, mažiau lytiškai plintančių infekcijų, mažiau seksualinės prievartos ir mažiau lytinių santykių patirčių, kurios kelia blogus prisiminimus ir sunkius jausmus vyksta tose šalyse, kuriose yra įgyvendinamas lytiškumo ugdymas, kuris pripažįsta ir puoselėja jaunų žmonių teisę į informaciją apie (savo) seksualinę sveikatą.
Seksualumo temų lytiškumo ugdyme reikia, nes traukinys jau yra nuvažiavęs. Šių dienų visuomenėje ir moterys, ir vyrai apmąsto savo seksualumą ir supranta jį kur kas plačiau nei vien reprodukcijos aktą. Šių dienų moterys ir vyrai permąsto ir stereotipinius lyties vadmenis. Vyrai vis dažniau nori emocinio intymumo su savo šeimomis, o moterys nori įgyvendinti profesines svajones už šeimos židinio ribų. Šių dienų moterys ir vyrai kartais renkasi šeimos neturėti visai.
Teigti kitaip – t.y. teigti, jog seksualumas visų pirma yra reprodukcijos aktas, o lyčių vaidmenys yra nepajudinami ir susieti su biologija – yra elementarus atsisakymas suvokti, jog didžiulei daliai visuomenės reprodukcija ir seksualumas nebėra tapatūs reiškiniai. Atsisakymas rimtai, kritiškai ir giliai mąstyti apie tai, kas iš viso yra seksualumas ir žmonių santykiai šiomis dienomis. O kartu tai atsisakymas padėti jauniems žmonėms suprasti ir pažinti seksualumo temą ir taip sudaryti sąlygas mokytis iš klaidų, o ne skatinti vengti tų klaidų būnant sąmoningais ir informuotais.
Reprodukcinė seksualumo funkcija yra romantizuojama, o šios romantizacijos taikiniu ir auka tampa moteris.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Lytiškumo akademija“. Projektą įgyvendina VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“, projekto partneris – Lietuvos žmogaus teisių centras, projektą finansuoja – Aktyvių piliečių fondas.
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo specialistė.
