Dabar, žinoma, apmaudu, kad čia turbūt vienintelė komunikacija, kurią esu gavusi apie šią temą. Dirbant lyčių studijų srityje ir ypač rengiantis šiam straipsniui, skaitant, domintis, analizuojant, pamažu prisiminiau, kaip atvykus į Vilnių studijuoti girdėjau istorijas, kaip merginos buvo prievartaujamos bendrabučių dušuose, miškeliuose prie bendrabučių. Mano visas supratimo bagažas apytiksliai tuo ir apsiribojo: istorijų ir nuogirdų kratiniu.
Besigilinant teko suvokti, jog mano turimas seksualinės prievartos įsivaizdavimas yra susiformavęs pagal išprievartavimo mitą-stereotipą: nepažįstamas vyras kažkur lauke, naudodamas jėgą išprievartauja besipriešinančią moterį. Vis dėlto realybė yra tokia, kad didžioji aukų dalis savo prievartautojus pažįsta: kolegos, šeimos nariai, partneriai, buvę partneriai, kaimynai ir t.t. Tai reiškia, kad prievartautojas nėra (kaip dažnai vaizduojamės) maniakiškas, asocialus, tykantis, nepažįstamas iškrypėlis (nors gali būti ir toks, žinoma). Prievartautojas, tiesą sakant, neturi jokių skiriamųjų bruožų ir, grubiai tariant, prievartautojas gali būti bet kas.
Prievartautojas, tiesą sakant, neturi jokių skiriamųjų bruožų ir, grubiai tariant, prievartautojas gali būti bet kas.
Jog daugeliui mūsų tai nėra žinoma, rodo, kiek mažai apie šią temą nutuokiame. Galbūt daugiausiai dėl to, kad, pirma, nusistovėjusi visuomenės reakcija yra tokia, kad visi, savaime suprantama, smerkiame prievartavimą, tačiau priimame jį kaip neišvengiamą dalyką: moterys tiesiog yra prievartaujamos – faktas. Antra – patį išprievartavimo įvykį dažnai vertiname per jau banalybe tapusią pusę: kiek ji buvo išgėrusi, ką apsirengusi, kur ėjo, ar viena ėjo, su kuo ėjo, kaip ėjo, kada ėjo. Ir jeigu nors vienas rizikos veiksnys buvo pažeistas – šešėlis krenta ant aukos. Jeigu nepažeistas – atsigręžiama į pirmą punktą: na, moterys yra prievartaujamos, taip, gaila, neteisinga, bet neišvengiama. Tai dar vadinama išprievartavimo normalizavimu.
Pamąstymui įdomus pastebėjimas apie dvigubus standartus – jeigu auka (moteris) buvo išgėrusi, tai padidina jos kaltę, o jeigu užpuolikas (vyras) buvo išgėręs – tai sumažina jo kaltę. Kodėl?
Jau čia galime padaryti trumpą reziume: labai dažnai orientuojamės į auką, palikdami nuošalėje prievartautoją. Ir tai rašau ne siekdama kuo daugiau viešo linčo teismo praktikų (prievartautojo nulinčiavimas, pasmerkimas, išplūdimas, nužmoginimas nieko neišsprendžia, n i e k o, seksualinės prievartos problema ir toliau liekia gyvuoti), o siekdama padidinti supratimą, kas prievartauja, kodėl prievartauja, kaip jiems reikia padėti neprievartauti, kaip auginti neprievartautojus ir pan. Realiai supratimo, kaip vykdyti prevenciją. Nes ją vykdyti galima mažinant lyčių stereotipus, didinant sąmoningumą apie savivertę ir savo bei kito ribų gerbimą, saugojimą. Tai turėtų būti lytiškumo ugdymo pagrindas, suteikiamas vaikams dar nuo ikimokyklinio amžiaus laikų. Juk mokėjimas nubrėžti savo ir pamatyti bei gerbti kito ribas nėra paauglystės tema. Paauglystėje tą ugdyti kur kas kebliau nei nuo vaikystės.
Labai apmaudu, kad nusistovėjusioje seksualinės prievartos diskusijoje neturime visiems savaime suprantamo mąstymo – auka nėra kalta. Kad ji negalėjo labiau priešintis ir gintis. Kad ji neturėjo tuomet būti blaivi. Kad ji neturėjo būti kitaip apsirengusi. Kad ji neturėjo tuo metu būti namie, o ne su kažkuo ir t.t. Didelei mūsų daliai visuomenėje reikia mokytis neieškoti aukose kaltės. Beje, kaltinti auką dėl provokuojančio rengimosi yra ne tik nelogiška, nes vyrai moteris prievartauja apsirengusias visaip, bet neteisinga dar ir dėl to, jog vyrai tuomet piešiami kaip kažkokie gyvuliai (atsiprašant gyvulių), kurie neturi nei valios, nei sąžinės, nei proto, nei vertybių, nei šiaip jokio supratimo.
Tad vietoj kaltų ieškojimo ir kaltųjų teisinimo vertėtų mąstymą pasukti kita linkme. Kaip mūsų kultūra, kuri yra normalizavusi seksualinę prievartą moko vaikus šių prievartos kultūros normų.
Kaip jau užsiminiau – vaikų supratimas apie teisę į kito kūną, kito ribų gerbimą, įsitikinimą, kad intymiame santykyje abu patogiai jaučiasi ir t.t. yra elementarus lytiškumo ugdymo pagrindas. Tai reiškia, jog pamažu, nuo ankstyviausių dienų mokydami šito, mokome, jog kitas asmuo nėra pasitenkinimo objektas ir iš viso nėra objektas. Pavyzdys: moterys reklamose, filmuose (netgi filmukuose!), dainų tekstuose, krepšinio varžybose, pornografijoje, kompiuteriniuose žaidimuose ir t.t. yra seksualizuojamos ir vaizduojamos kaip objektai. Ilgainiui toks seksualizavimas ir darymas objektais neišvengiamai persikelia ir į tam tikrų žmonių tikrovę. Kur moterys imamos matyti kaip malonumo/pasitenkinimo įrankiai ir nebematomos kaip individualios asmenybės, kurios turi valią, nuomonę ir teises.
Kartu juk yra kultūriškai normalizuota, jog vaikinai pliaukši merginoms per užpakalį ir tai turi būti priimama kaip simpatijos išraiška. Vyriškumo stereotipas diktuoja, jog tikras vyras nesusilaiko nuo gyvuliško aistros rodymo ir tenkinimo. Moteriškumo stereotipas diktuoja, kad moteris tokį elgesį nuolankiai priima. Tik realybėje šie „nekalti“ stereotipai iš tikrųjų turi gilias pasėkmes mūsų sąmonei ir mūsų elgesiui: iš pradžių tampo kasytes, po to pliaukši per užpakalį, o galiausiai...
Padedant vaikams suprasti ir dekonstruoti prievartos kultūros normas, turėtume kalbėti ir apie mitus: ar tikrai moterims patinka, kai su jomis elgiasi grubiai; ar tikrai moterys sako taip, kai sako ne; ar tikrai provokuojančiai apsirengusi moteris taip siunčia signalus; ar tikrai išgėrusi/gerianti moteris siekia intymumo; ar tikrai „normalūs“ vyrai neprievartauja; ar tikrai moteris negali išprievartauti vyro? Ir t.t.
Tai yra temos, kurias jau nuo vaikystės su vaikais galime aptarti ir taip puoselėti jų lytinį raštingumą. Juk išprievartavimo drama nesisuka vien apie auką ir prievartautoją, ta drama įtraukia ir visuomenės reakcijas, žiniasklaidos toną, teisėsaugos veiksmus, medikų nuostatas ir t.t. Visos dalys prisideda prie to, kaip prievartavimas vertinamas ir suprantamas. Lytiškai raštingas asmuo (vyras ar moteris), būdamas bet kokioje pozicijoje, kur kas sąmoningiau vertins seksualinės prievartos reiškinį.
Lytiškai raštingas asmuo (vyras ar moteris), būdamas bet kokioje pozicijoje, kur kas sąmoningiau vertins seksualinės prievartos reiškinį.
Tuo pačiu lytiškai raštingas asmuo turės kur kas didesnį atsparumą stereotipams, stereotipiniams juokeliams, moterų žeminimo, menkinimo ir sudaiktinimo praktikoms, kurios po vieną tarsi nieko nelemia, tačiau veikdamos visos kartu formuoja aukų, prievartautojų ir visuomenės sąmonę. Sąmonė, kuri gali būti atsakinga ir saugi arba ne.
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ advokatavimo koordinatorė lytiškumo klausimais
