Darau prielaidą, kad daugeliui mūsų yra tekę diskutuoti homoseksualumo priežasties tema. Ir čia pat turiu prisipažinti, kad šios temos niekaip negaliu prisijaukinti. Atmetimo reakcija pačiu gryniausiu pavidalu. Ar būtinai reikia mokslinio įrodymo tam, kad galėtume ramiai sau gyventi ir gerbti žmones? Ar tai, jog mokslininkai ras gėjų, lesbiečių ir biseksualių geną ar chromosomos variaciją tuoj pat privers nusiraminti besiginčijančius ir tada homoseksualūs žmonės, jų gyvenimai, šeimos, vertybės, pomėgiai, intymūs gyvenimai bus palikti ramybėje? O jų tapatybė pagaliau pripažinta kaip viena iš galimų ir dėl to lygiavertė visiems likusiems žmonėms?
Tokie ir panašūs klausimai kamuoja vartant dešimtis straipsnių apie mokslinių tyrimų apžvalgas, kuriose tiriami genai, smegenys, chromosomos tam, kad būtų įminta homoseksualumo mįslė. Ir nei vienas straipsnis manęs netenkina, nes tuo pačiu suprantu, kad gryno, vienareikšmio, galutinio atsakymo nebus. Įdomu tai, kad asmuo gali būti ir homofobiškas, ir tuo pačiu galvoti, kad homoseksualumas yra nulemtas biologijos. Tad akivaizdu, kad mokslininkų rastas atsakymas ir toliau neužbaigtų diskusijų, kurias aš suprantu kaip laiko švaistymą, nes tą laiką verčiau skirtume palankesnių visuomenės sąlygų puoselėjimui. Ypač homoseksualių paauglių atžvilgiu.
Įdomu ir tai, kad kol mokslininkai bando atrasti homoseksualumo priežastį, mes net negalime iki galo susitarti ir nuspręsti, kas yra homoseksualumas. Ar tam, kad būtum homoseksualus reikia, jog ir praktikuotum reguliariai homoseksualius lytinius santykius? Jeigu taip, tai kaip reguliariai? Kartą per savaitę, mėnesį, metus? O gal tam, kad būtum homoseksualus pakanka retkarčiais pasvajoti apie homoseksualias praktikas? O gal būti homoseksualiam galima ir kartais tiesiog romantiškai susižavint tos pačios lyties asmenimis? Žymus Alfred Kinsey tyrimas su 8000 vyrų atskleidė, jog nemažai vyrų, laikančių save heteroseksualiais, yra turėję homoseksualių lytinių santykių. Šios ir panašios istorijos mokslininkui ir jo komandai padėjo sudaryti seksualinės orientacijos skalę, pagal kurią tik dalis populiacijos yra išimtinai heteroseksualūs ar išimtinai homoseksualūs. Didesnė populiacijos dalis yra tarp šių griežtai atskirtų polių.
Tad kurį homoseksualumą mokslininkai turi ištirti? Dar įdomiau, ką daryti mokslininkams, kai rodos jau kurį laiką žinome, kad tik visai neseniai homoseksualumą, heteroseksualumą, biseksualumą ėmėme skirstyti į griežtai viena nuo kitos atskirtas lentynas? Seksualumas yra prikrautas kultūrinių prasmių, kitaip tariant seksualumas yra kultūrinis produktas. Dar visai neseniai Merriam-Webster žodyne (1934m.) heteroseksualumas buvo apibrėžtas kaip: „liguista seksualinė aistra priešingai lyčiai“. Dabar heteroseksualumas tame pačiame žodyne apibrėžiamas taip: „seksualinės aistros manifestacija priešingai lyčiai; normalus seksualumas.“ (Vertimas laisvas, mano pačios.)
Taip pat žinome, kad „tai, kas seksualu“ nuolat keičiasi. Keičiasi ir laike – istoriškai, ir vietoje – geografiškai. Pageidaujamos kūno apimtys, kūno vietų skutimosi taisyklės, raumenų pumpavimo poreikis, ūsuotumas, kampuotumas, apvalumas ir t.t., ir t.t. yra ne tik grožio, tačiau ir seksualumo standartai.
Mokslininkai yra radę būdų, kaip aiškinti homoseksualumą, pavyzdžiui, Simon LaVey 1991-aisiais ištyrė, jog homoseksualių vyrų smegenyse pagumbrys yra mažesnis nei heteroseksualių vyrų semegenyse. 1993-iaisiais Dean Hamer rado, kad homoseksualumo genas galėtų būti X chromosomoje Xq28 dalyje. 2015-aisiais šio tyrimo išvados buvo patvirtintos kur kas didesnio tyrimo rezultatų. 1995-aisiais tyrime su dvyniais ir identiškais dvyniais išsiaiškinta, kad labiau tikėtina, jog identiški dvyniai (kurių DNR yra vienodas) bus vienodos seksualinės orientacijos, o ne identiškų dvynių atveju (jų DNR skiriasi) tikimybė mažesnė. Pasak tyrimo, tai reiškia, jog genetika turi reikšmės nulemiant seksualinę orientaciją. (Jeigu atkreipėte dėmesį, kad tyrimų pavyzdžiai vien apie vyrus, teisingai padarėte, nes apie moters seksualumą net ir homoseksualumo kontekste domėtasi labai mažai.)
Vis dėlto visi šie tyrimai turi nemažai ribotumų, kurie turėtų būti pašalinti, kad rezultatai būtų tikslesni. Taip pat visi tyrėjai savo išvadose teigia vieną ir tą patį aspektą: seksualinė orientacija yra nulemiama genetinių, biologinių ir aplinkybinių/kultūrinių faktorių. Ir Amerikos psichologų asociacija, ir Amerikos psichiatrų asociacija yra išreiškusios panašią poziciją, teigiančią, jog nėra vieno faktoriaus nulemiančio asmens seksualumą.
Akivaizdu, kad seksualinė orientacija yra komplikuotas darinys ir tam, kad mums, visuomenei, būtų lengviau, dažnai norime sutraukti orientaciją į vieną paprastą tiesą, kur arba mūsų seksualumas nulemtas genų, arba sąmoningų pasirinkimų, kam jausti potraukį? Vis dėlto mūsų ribojimas(is) suprasti seksualumą siekiant paprastumo yra greičiausiai kur kas mažiau gelbstintis negu leidimas seksualinei orientacijai būti komplikuotu reiškiniu.
Mūsų ribojimas(is) suprasti seksualumą siekiant paprastumo yra greičiausiai kur kas mažiau gelbstintis negu leidimas seksualinei orientacijai būti komplikuotu reiškiniu.
Gėjai ar ne gėjai, lesbietės ar ne lesbietės, dauguma mūsų savo gyvenimuose esame patyrę savo seksualinio elgesio, seksualinių svajonių, seksualinių preferencijų pokyčių. Vieni didesnių, kiti mažesnių. Tačiau juk dėl to vieni iš kitų nereikalaujame už jas atsiskaityti... Nors, nereikalaujame tik tol kol esame heteroseksualūs, ar ne? Į heteroseksualių asmenų miegamuosius nelendame ir neieškome ten „normalumo“, „natūralumo“. Tad gal metas nustoti landžioti ir į homoseksualių asmenų miegamuosius. Juo labiau, kad homoseksualūs asmenys ne vien miega vieni su kitais, tačiau dar ir dalijasi jausmais, draugyste, baimėmis, laime ir t.t.
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ advokatavimo koordinatorė lytiškumo klausimais
