Lytiškumas nėra vien lytiniai santykiai. Lytiškumas yra ir nuosekli diskusija, kur puoselėjamos žmogaus teisės, kur atpažįstama ir priimama žmonių, jų kūnų, šeimų ir mylimųjų įvairovė, kur linkima, kad asmuo ieškotų savo individualios laimės, o ne normatyvios laimės ir kur skatinama kurti santykius, grįstus abipuse pagarba, o ne stereotipinių rolių išpildymu. Todėl savaime suprantama, kad už lytiškumą atsakinga ir visuomenė. Jeigu visuomenėje drąsiau, aktyviau kalbėtumėme šiomis temomis, o ne pasyviai stebėtume atkaklius bandymus lytiškumą ir toliau laikyti tabu, stigmos, gėdos pozicijose – mokyklai tenkantis krūvis būtų kur kas švelnesnis.
Atsakomybės dalį turėtų neštis ir patys tėvai/globėjai, reikalaudami mokslu grįsto mokslo, o ne itin konservatyvių pažiūrų asmenų baimėmis grįsto mokslo. Atsakomybės dalis tenka ir viešiems asmenims, ir akademinės bendruomenės nariams. Žmonės, kurie turi balsą turėtų juo naudotis.
Tačiau kol to dar neturime... Pasistenkime pažvelgti, kokioje stadijoje lytiškumo ugdymas yra iš tiesų? Bendrą situaciją aptarsime pasitelkę du neseniai atliktus tyrimus*. Štai šių tyrimų rezultatų apibendrinimas:
Lytiškumo ugdymas – savo nuožiūra
Ruošiantis lytiškumo ugdymo pamokoms – dažniausiai iniciatyvos imasi patys mokytojai, ieškosi papildomos medžiagos, savo nuožiūra įtraukia programos temas į savo dalyko pamokas. Aktualiausia problema mokytojams yra akivaizdus mokymų bei metodinės medžiagos poreikis.
Mokytojai jaučiasi palikti likimo valiai; bijo visuomenės, tėvų, kolegų reakcijos, kalbant apie lytiškumo, seksualumo temas.
Nėra vienijančio supratimo apie lytiškumo ugdymą
Mokytojai neturi vienijančio supratimo, kas yra lytiškumo ugdymas. Šią labai plačią ir įvairią temą (varijuojančią nuo fiziologinių iki emocinio intelekto ir sociologinių temų) suvokia ganėtinai paviršutiniškai.
Dažniausiai ir daugiausiai mokytojai mini ankstyvą lytinį gyvenimą (beje, dauguma supranta poreikį ugdyti sąmoningumą, svarstant apie lytinius santykius, ir nemato naudos siekiant tik prigąsdinti arba išvis apsimesti, kad lytinis gyvenimas neegzistuoja). Kita aktyviai minima tema – medijų formuojamas iškreiptas berniukų suvokimas apie moters kūną, moteriškumą. Deja, neužsimenama apie pačių mergaičių susikuriamą suvokimą apie lytis, t.y. apie save.
Lytiškumas, seksualumas yra tabu
Mokytojai vengia įvardinti žodžius, susijusius su lytiškumo, seksualumo temomis, stengiasi jų išvengti. Kalbantis apie lytiškumą – nejaukumo, gėdos jausmai būdingi ir mokiniams, ir mokytojams. Vaikai, dar tik atėję į mokyklą, jau jaučiasi nejaukiai kalbėdami apie lytiškumą. Tai rodo šių temų stigmatizaciją, kuri kyla dar iš ankstyvojo auklėjimo/ugdymo.
Vaikai, dar tik atėję į mokyklą, jau jaučiasi nejaukiai kalbėdami apie lytiškumą. Tai rodo šių temų stigmatizaciją, kuri kyla dar iš ankstyvojo auklėjimo/ugdymo.
Mokytojų kalboje – stereotipai, normatyvumas
Daug mokytojų lytiškumo, seksualumo klausimus vertino ne iš mokslo pusės, o iš asmeninės patirties, įsivaizdavimo.
Pastebėta ryški prieštara – nors mokytojų kalboje buvo daug stereotipinių nuostatų, patys mokytojai pritarė ir palaikė mokslu grįstą, nestereotipinį ir nenormatyvinį lytiškumo ugdymą.
Patyčios natūralizuojamos
Neapykantos kalba, patyčios retai suvokiamos ir įvardijamos kaip diskriminacijos forma.
Homofobines patyčias linkstama natūralizuoti, vertinti kaip įprastą vaikams elgesį. Atsiskleidimas mokykloje yra vertinamas neigiamai, seksualizuojant homoseksualumą, biseksualumą, išryškinant erotinių jausmų, lytinio akto svarbą, o ne emocines/psichologines asmens savybes. Neįžvelgiamas ir dvigubų standartų homoseksualiems ir heteroseksualiems mokiniams taikymas. (Juk heteroseksualūs asmenys yra atsiskleidę – jų seksualumas yra matomas visiems.)
Mokytojų jėgos – ribotos
Neigiamos mokinių nuostatos homoseksualumo klausimu vertinamos kaip šeimos/namų daroma įtaka, nesureikšminant mokyklos vaidmens.
Mokytojai jaučiasi pervargę, nepakeliantys mokykloms užkraunamo krūvio, nepasitiki organizuojamais mokymais.
Apibendrinant galime įvardinti dvi esmines išvadas:
1) Vien metodinių priemonių kokybiškoms lytiškumo ugdymo pamokoms nepakanka. Nes mokytojams neapmąstant savo stereotipinių nuostatų (pavyzdžiui, dažniau skatinant mergaites nuvalyti lentą), kasdienėje klasės veikloje vyksta prieštara su mokslu grįsto lytiškumo ugdymo temomis.
2) Šiuo metu švietimo sistemoje vis dar yra spragų, kurios neleidžia mokytojams užtikrinti kokybiškų mokymų apie lytiškumo ugdymą. Siekiama, jog mokytojai turėtų patikrintą, mokslu grįstą informaciją, kuri neprieštarauja žmogaus teisėms ir tikrovei.
Akvilė Giniotaitė yra advokatavimo koordinatorė lytiškumo klausimais, VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai
* „(Ne)heteroseksualumas ir lytis mokykloje“ 2017 m., A.Giniotaitė
* „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos įgyvendinimas: mokytojų požiūris“ 2018 m., A.Girdzijauskaitė
