O vyrai ne. Vyrai gimsta nenutuokdami apie vaikus. Apie tai, kaip juos rengti, kaip valgyti duoti ir kaip prižiūrėti, kad būtų ir mylimi, ir dar išgyventų. Įsivaizduoju dabar, kaip verda tėčių kraujas. Tų tėčių, kurie rūpinasi savo vaikais, gaudosi jų gyvenimuose ir kojinių dydžiuose. Kurie nepalieka vaikų, namų, šeimos, santykių egzistencijos mamai. Kitaip tariant, kaip verda tų tėčių kraujas, kurie galvoja, kad jie ne svečiai savo namuose, o bendradaliai.
O virti turėtų, nes nei tos moterys gimsta ką nors žinodamos, nei tie vyrai gimsta nieko nežinodami. Taip, moters fiziologija (maitinimas krūtimi) sukuria unikalią ir nepakartojamą erdvę kurtis mažylio ir mamos ryšiui. Tik realybė tokia, kad tas ryšys gali būti ir yra kuriamas ir per aibę kitų būdų. Pvz., leidžiant kartu laiką, mokantis kartu linguoti ir dainuoti, pusę dienos ieškant būdų, kaip nusiraminti (atsistojus geriau sūpuoti, ar atsisėdus? O gal vežime? O gal reikia pavalgyti, o gal sauskelnes pakeisti, o gal muziką įjungti? O gal išjungti? Ir t.t. ir t.t. Nuolatinis spėliojimas, bandymas ir mokymasis.) Smegenų tyrimai rodo du labai paprastus dalykus. Mamų smegenys (dėl nėštumo, gimdymo, žindymo ir ryšio su vaiku) keičiasi. Tėčių smegenys irgi keičiasi. Tik yra viena sąlyga – jie turi būti tėčiais, o ne „atseit“ būti. Kitaip tariant tėčiai, kurie įsitraukia, kurie augina kartu, keičiasi patys, nuolat mokosi (kaip ir mamos) ir kuriasi tą savo tėčio instinktą.
Kitaip tariant tėčiai, kurie įsitraukia, kurie augina kartu, keičiasi patys, nuolat mokosi (kaip ir mamos) ir kuriasi tą savo tėčio instinktą.
Įdomu, ar močiutė, kuri savo vaiko auginimo instinktus (žinias) „iš savo laikų“ atsinešusi, ar įsitraukęs tėtis geriau gaudosi kaip auginti vaiką? Kaip rengti? Kada ir ko duoti valgyti? Ir t.t. Močiutė sako: „Neklokit patalų prie vaiko, nes judinamos paklodės sukeliamas vėjelis gali sukelti ausų uždegimą.“ „Trinkit pusės metų vaikui dantenas medumi, jei skauda.“ „Nuo žemės žaislą į burną? Jokiais būdais – tučtuojau virinti.“ Močiutė – motiniška, tik kad jos motiniškas instinktas yra „iš anų laikų“. Įsitraukęs tėtis tokių močiutės instinktų neturi, nes tie jo instinktai augo (kaip koks raumuo, treniruojantis ir nuosekliai dirbant „ties tuo“) ir stiprėjo šiomis dienomis. Tad jo „instinktyvios“ tėvystės žinios yra aktualesnės šiandienai, nors gal ne visada tokios užtikrintos dėl naujos patirties, baimių ir šiaip nežinojimo. Lygiai kaip ir įsitraukusios mamos instinktas ne visada toks užtikrintas dėl naujos patirties, baimių ir šiaip nežinojimo.
Neabejoju, kad tėčiai tik „ant popieriaus“ tokių močiučių yra nurungiami. Tačiau, deja, močiutės, kurios nepajėgia persimokyti naujų vaiko auginimo instinktų (žinių), prieš įsitraukusius tėčius nublanksta. Tokią lyginimo paralelę pasirinkau, kad pasimatytų, kokia ta instinktų teorija yra duobėta ir skylėta ir, svarbiausia, kad pasimatytų, jog nuo noro įsitraukti, mokytis ir būti vaiko tėčiu (kasdien, o ne kai mama negali) ir priklauso, ar bus aišku, kada kokį šaliką rišti, kada kokio maisto duoti ir kada kaip nuraminti. Nors... Mes patys apsirengt padoriai ne visada sugebame, tai ir vaikus kartkartėm išleidžiam prirengtus arba išrengtus, o visokie nuraminimo triukai turi būti kasdien palaikomi, net ir savaitės pertrauka kartais gali atrodyti taip, kad savo vaiko nebepažįsti.
Štai, dar vienas pavyzdys. Mama, tėtis ir vaikas. Tėtis praleidžia didžiąją dalį su vaiku, mama žymiai mažesnę. Kas nulems tai, kaip gerai kuris nors iš jų supras, kaip rūpintis vaiku ir kokie yra jo poreikiai skirtingomis dienos dalimis? Lyties faktorius ar laiko, praleisto su vaiku, faktorius?
Tėtis praleidžia didžiąją dalį su vaiku, mama žymiai mažesnę. Kas nulems tai, kaip gerai kuris nors iš jų supras, kaip rūpintis vaiku ir kokie yra jo poreikiai skirtingomis dienos dalimis? Lyties faktorius ar laiko, praleisto su vaiku, faktorius?
Jeigu motinystės instinktas yra suvedamas į ir išvedamas iš maitinimo krūtimi ir gimdymo – tuomet tėčiai, žinoma, šanso į tėvystės instinktą neturi. Vis dėlto, juk susilaukti vaikų ir auginti juos yra kur kas daugiau nei vien (nors tai, žinoma, yra daug) lauktis, gimdyti ir žindyti. Žvelgti į vaikų auginimą vien taip būtų primityvu ir pernelyg supaprastinta.
Įdomu, kad didelė visuomenės dalis, net ir suprasdama ir pripažindama, kad tėčiai vienodai gerai gali rūpintis vaiku, vis tiek mamystei suteikia kur kas gilesnę, platesnę, reikšmingesnę prasmę ir vertę negu tėvystei. Kiek darželių ir mokyklų organizuoja vien Mamytės dienos šventes? Tarsi tėvelių diena net neegzistuotų. Kiek žmonių, sužinoję, kad pora laukiasi kūdikio, apipila tėtį dėmesiu, patarimais ir dovanomis vaikui? (Taip, kaip mamą?) Iš kitos pusės, kiek žmonių žavisi mama, kuri keičia vaikui sauskelnes? (Taip, kaip tėčiu?) Kiek žmonių nepaklausia po trumpų motinystės atostogų grįžusios į darbą ar į įmonės vakarėlį atėjusios moters – tai kam palikai vaiką? Kiek knygų, mugių, žurnalų, produktų pavadinimų įtraukia ir žodį „tėtis“? Juk ne tik, kad dominuoja, bet net ir vienvaldiškai visur vyrauja „mama“. Tiek vyrauja, kad kažkuriuo metu šventas mamos kultas tapo ir lengvu patyčių objektu. Nuo kurio dalis mamų bando save atsieti, o dalis vis dėlto bando sutilpti į tą kažkokį neapibrėžtą „mamos standartą“.
Turbūt labai svarbu pabrėžti vieną dalyką. Tai, kad suteikiame dėmesio tėčiams ar diskutuojame apie mamos ir tėčio instinktą, nereiškia, kad reikia išrinkti vieną lytį, kuri geriau augina vaikus. Tai mama ar tėtis reikalingesnis vaikui? Beprasmiškas ir absurdiškas klausimas. Kiekvienas tėtis ir kiekviena mama atneša skirtingą reikšmę savo vaikui, nepriklausomai nuo lyties, o priklausomai nuo savo asmenybės ir noro auginti vaiką. Nėra universalumo, yra individualios santykių istorijos. Užtat ir vienos lyties šeimos yra puikios, augindamos vaikus, jeigu tik skiria laiko, meilės, atidos, dėmesio ir rūpesčio.
Taip, negalime atmesti žinojimo, kad anksčiau tik išskirtinai maža dalis vyrų būdavo tėčiais (tais ne „ant popieriaus“) – užtat ir mamos/tėčio disproporcija tokia sunkiai išjudinama. Tačiau laikai keičiasi, tik ar mes keičiamės su jais?
