Tokia yra laisvoji rinka. O gal „laisvoji rinka“?
Pieno kainos skiriasi tris kartus
Ir anksčiau, ir dabar sakau: laisvosios rinkos elementai yra patrauklūs, jei toje rinkoje neatsiranda išankstinių, diskriminacinių sąlygų, kurios nepriimtinos laisvajai rinkai. Iš ubago imti ir poną šelpti – ne laisvoji rinka.
Tai, kas dabar vyksta žemės ūkyje, nėra laisvoji rinka, kurioje viską lemia sąžininga konkurencija, kurioje nėra monopolijų siautėjimo. Tai džiunglės, kuriose galioja tik vienas įstatymas – stipresniojo. Tą žino ir patiria kiekvienas ūkininkas.
Apie kokią sąžiningą konkurenciją, vienodas ūkininkavimo sąlygas galima kalbėti, jei tos pačios kokybės pieno supirkimo kainos ūkininkams skiriasi 3 kartus, gali svyruoti nuo 10 iki 30 euro centų? Kuo tu mažesnis, tuo pieno supirkimo kaina mažesnė.
Labiausiai kenčia nuo to Vakarų Lietuvos pieno ūkiai – daugiausiai vidutiniai, palyginti nedideli šeimos ūkiai.
Viešojoje erdvėje dažnai galima išgirsti tik didžiųjų rinkos dalyvių tiesas: smulkiųjų ūkių pieno kokybė prastesnė, nei stambiuose ūkiuose, pramoniniu būdu pagaminto pieno. Smulkieji, vidutiniai ūkininkai pateikiami kaip blogiečiai, vos ne valstybės kenkėjai, nors jie ir yra tos valstybės bitelės, kurios neša medų ir į valstybės biudžetą, ir į perdirbėjų kišenes.
Tai, kas dabar vyksta žemės ūkyje, nėra laisvoji rinka, kurioje viską lemia sąžininga konkurencija, kurioje nėra monopolijų siautėjimo.
Kas garsiau rėkia, to pienas geresnis?
Gerai žinau pieno sektorių ir keliu klausimą: kur geresnė pieno kokybė – mažesniame, šeimos ūkyje, ar stambesniame ūkyje, kur yra pramoninė gamyba? Kur net vasarą gyvuliai šeriami konservuotais pašarais (o ne ganomi pievose)?
Norint pateisinti tą didžiulį kainų skirtumą, be jokių įrodymų, argumentų teigiama, kad smulkesniųjų pienas blogos kokybės, nes smulkesnieji nenaudoja naujų technologijų, negali staigiai pieno atvėsinti ir t.t. Jokiais tyrimais ir dokumentais niekada nebuvo ir nėra įrodyta, kad taip yra. Tik suinteresuotų asmenų kalbos.
Jei būtų atlikti išplėstiniai pieno mikro ir makro elementų tyrimai, neabejoju, jog paaiškėtų, kad smulkiuose ūkiuose pieno kokybė geresnė. Ir už tokį pieną smulkiesiems turi būti mokama net brangiau nei stambiesiems.
Taip, surinkti pieną iš smulkesniųjų kainuoja daugiau. Bet tai gali būti 10, o ne 300 procentų supirkimo kainų skirtumas.
Džiunglių gyventojų maitinimosi grandinė
Kodėl nevyksta smulkiųjų ūkininkų kooperacija? Susikooperavę 3 ar 10 nedidelių ūkių problemos neišspręs ir savo derybinių pozicijų nesustiprins. Kooperuokis nesikooperavęs, derėkis nesiderėjęs, jei tavo pradinės pozicijos prastos, o siūlomos pieno supirkimo kainos 2-3 kartus mažesnės, diskriminacijos neišvengsi. Reikia didesnių pajėgų.
Dabar reali situacija tokia: smulkiuosius ir vidutinius spaudžia ir stambieji ūkininkai, žemvaldžiai, ir stambieji perdirbėjai, kuriuos spaudžia stambieji prekybininkai.
Tokia džiunglių gyventojų maitinimosi grandinė. Rezultatą matome: nyksta smulkūs, vidutiniai ūkiai. Ir karves, ir šeimos ūkius pjauna džiunglių karaliai.
Tie ūkiai galėtų sėkmingai vystytis. Ir ūkininkų vaikai, anūkai matytų, kad yra perspektyva. O dabar jaunimas traukiasi, nebeperima ūkių. O juk šeimos ūkiai atlaikytų visas krizes, su labiau įtrauktais pilvais, bet atlaikytų. Jei nebūtų diskriminacijos.
Ar diskriminacija ir yra sveika konkurencija?
Šiemet Žemės ūkio ministerijos vadovų iniciatyva Seime buvo užregistruotas nesąžiningos prekybos pienu draudimo įstatymo projektas. Projekte buvo numatyta drastiškų priemonių pieno sektoriaus problemoms spręsti, įstatymas turėjo apriboti prekybininkų ir pieno perdirbėjų piktnaudžiavimą.
Smulkiuosius ir vidutinius spaudžia ir stambieji ūkininkai, žemvaldžiai, ir stambieji perdirbėjai, kuriuos spaudžia stambieji prekybininkai.
Buvo siūlyta uždrausti perdirbėjams pirkti pieną iš užsienio, kol nebus supirktas visas Lietuvoje primelžtas pienas iš ūkininkų, su kuriais yra sudarytos sutartys. Įpareigoti perdirbėjus mokėti tokią pačią kainą tokios pačios kokybės pieno pristatantiems ūkininkams, o ne diferencijuoti. Riboti antkainį svarbiausiems pieno produktams, pavyzdžiui, pienui ar grietinei.
Ir prasidėjo. Sukilo prekybininkai, perdirbėjai, teisininkai, dalis politikų, Konkurencijos taryba. Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, Konstitucijai! Ir t.t. Konkurencijos taryba net pareiškė, kad toks reguliavimas, kuris siūlomas projekte, gali sukelti neigiamų pasekmių patiems ūkininkams ir vartotojams.
Žodžiu, šakės konkurencijai, pieno produktų vartotojams ir patiems ūkininkams.
O kas nors sukilo už ūkininkus? Kas nors persiplėšė savo šiltus marškinėlius, išskyrus ministeriją, dėl ūkininkų? O dabar, kai smaugiami smulkesnieji, kai su jais elgiamasi kaip su baudžiauninkais, yra sveika, sąžininga konkurencija?
Pagrindinės, mano galva, įstatymo nuostatos buvo atmestos. Bet ministerija nenuleidžia rankų: bus dar siūlymų.
Ko paprašyti auksinės žuvelės?
Viena žurnalistė manęs paklausė, ko paprašyčiau auksinės žuvelės dėl ūkininkų?
Jei gyventume tikrai demokratinėje, krikščioniškoje bendruomenėje, pasakyčiau: negyvenkit vieni kitų sąskaita, atsiskaitykit su kiekvienu pagal nuopelnus, darbą, pagal pateikiamo produkto kokybę, o ne pagal įtakas, neteisėtus susitarimus. Kad tarp pieno gamintojų, galvijų ir uogų augintojų (iš vienos pusės) ir perdirbėjų, prekybininkų (iš kitos pusės) vyktų sąžiningi mainai. Kad nebūtų, jog vienas pelnosi 200-300 procentų, o kitas patiria nuostolių.
Tai būtų vienintelis prašymas, nes jis, mano galva, yra svarbiausias. Juk ūkininkai nei išskirtinių sąlygų, nei išskirtinių kainų neprašo. Tik sąžiningo visų rinkos dalyvių, taip pat ir valdžios elgesio.
Albinas Ežerskis yra žemės ūkio viceministras
