Pats visą gyvenimą gyvenau ir gyvenu kaime, Šilalės rajone, žinau, ką reiškia dirbti žemę. Padėsiu. Važiuojam.
Jei kaimas – toli nuo didmiesčių, magistralių, ežerų ir jūros, kaime nelengva. Dalis žmonių, praradusių viltį įsikibti į gyvenimą, kartų kartos sukasi užburtame nepriteklių rate. Toli gražu ne visiems pavyksta ištrūkti iš skurdo spąstų, auginti vaikus, kurti ateitį. Tik iš pašalpos, be jokių kitų pajamų, ilgai neišlaikysi ir neišsigelbėsi. Po kelerių metų jau reikia mokytis elementarių socialinių įgūdžių.
Visokių žmonių kaime mačiau ir matau. Ir kylančių, įsikibusių į gyvenimą iš paskutiniųjų, ir puolusių. Pasmerkti kaimo žmogų, pasijuokti iš jo – lengva. Dar lengviau visus išvadinti girtuokliais. O lengviausia visiems sekti pasakas, kad kaimas negeria arba kad kaimas pats išsigelbės.
Visko yra kaime – ir juodos, ir baltos spalvos. Velnias slypi detalėse.
Socialinės darbuotojos (prižiūrinčios neįsivaizduojamus kiekius socialinės rizikos šeimų), kaip ir įgaliotiniai, kaime turi savo darbo valandas. Nuo 8 iki 17 valandos. Kaimo parduotuvės dirba ilgiau. O kaimas dirba ir naktimis, visą parą. Net per išeigines. Ir blogi dalykai kaimuose dažnai vyksta ne nuo 8 iki 17 valandos.
Viena jauna ūkininkė oficialiai įdarbintų žmones sezoniniam darbui, kai kuriuos – ir nuolatiniam. Bet ne, nenori kaimo žmonės oficialiai dirbti: pradėsi oficialiai dirbti, prarasi socialinę pašalpą. Tai gal mokam tas pašalpas net ir tada, kai žmogus įsidarbina? Bent pusmetį ar metus dar mokam tas pašalpas? Vien tik pašalpa, net jei ji labai laukiama ir reikalinga, iš skurdo neišvaduos, nepaskatins pasirinkti viltį gyventi geriau.
O kaimas dirba ir naktimis, visą parą. Net per išeigines. Ir blogi dalykai kaimuose dažnai vyksta ne nuo 8 iki 17 valandos.
Nori pašalpos – eik dirbti viešuosius darbus. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir viskas gerai, darbas juk niekam nepakenkė.
Vis dėlto tuomet jau socialinė pašalpa tampa atlygiu už priverstinį darbą. Tiksliau, dažnai ne už darbą, o už jo imitaciją. Dažnai viešieji darbai – tik pasityčiojimas ir iš darbo, ir iš žmogaus. Kaip ir paskutinis garsiai išreklamuotas viešųjų darbų aktas viename mieste: kiekvieną dieną po valandą budėti prie pėsčiųjų perėjų. Ir taip kelis mėnesius. Žmogui pašalpos neužteks kas rytą atvykti į „darbo vietą“.
Nori pašalpos – eik į Darbo biržą. Į Darbo biržą gali net neiti, jei turi dirbamos žemės. Lyg lopinėlis žemės – jau garantuotos pajamos, o išlaidų jokių nėra ir negali būti. Ir ką rinkosi žmonės? Pardavė savo žemę. Paskutinę realią viltį lipti iš skurdo duobės.
Arba, neduokdie, paveldėjai kokią bakūžę, tvartelį ar hektarą žemės. Tu jau turtingas, pašalpos negausi. Bet vaikams valgyti reikia juk kasdien. Tvartelis – juk ne bankas ir ne puikų uždarbį siūlanti darbovietė, o žemė – ne parduotuvė, nenueisi ir nenusipirksi duonos.
Ir situacija dažname kaime dabar tokia: dirbi – esi ubagas, nedirbi – dar didesnis ubagas. Darbo rankų reikia, o surasti jų – sunku. Todėl manau, kad bent jau kaimo vietovėse reikia taikyti kitokią tvarką: mokėti socialinę pašalpą net tada, kai žmogus susiranda legalų darbą, užsidirba oficialų atlygį. Jei žmogus dar nori dirbti, netinginiauti – padėkime jam.
Dar ne vėlu ir kaimuose padėti šeimos ūkiams. Kaip ir gelbėti Vakarų Lietuvos pieno ūkius – daugiausiai vidutinius, palyginti nedidelius šeimos ūkius. Jie labiausiai kenčia nuo „laisvosios rinkos“, jie labiausiai diskriminuojami perdirbėjų, monopolijų. Tie ūkiai yra kaimo ateitis, o jiems už produkciją ir pieną mokami centai.
Ir tuomet vis rečiau reikėtų priekaištauti Lietuvos kaimui, kad jis – pašalpininkų rojus. Reikia suprasti, kad „laisvoji rinka“ skaudžiausiai kirto Lietuvos kaimui. Kaip vienas kaimo žmogus man pasakė: gerai, kad parduotuvė kaime dar liko, kad tik būtų už ką pirkti. Kita artimiausia parduotuvė būtų už 12 kilometrų.
Albinas Ežerskis yra žemės ūkio viceministras
