Kas lemia tokią nuomonių įvairovę? Arba nepakankamos žinios, arba skirtingi vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, Jeilio universiteto ekspertai vienoje studijoje analizavo miškų išteklių kaitą, kirtimų intensyvumą bei bioįvairovės plėtrą. Jie pripažino Lietuvą kaip geriausios miškininkystės šalį visame pasaulyje. Kitoje studijoje, taikant kitus vertinimo kriterijus, mums skirta vieta devintajame šalių dešimtuke.
Žvilgsnis atgal
Suprasti dabartinę situaciją padeda istorinis žvilgsnis. Senovėje beveik visa šalies teritorija buvo apaugusi miškais. Prieš 2,5 tūkst. metų, formuojantis sėsliųjų žemdirbių bendruomenėms, Lietuvoje pradėjo plisti lydiminė (miškų išdeginimo) žemdirbystė, kuri buvo praktikuojama iki XII amžiaus. Manoma, kad tokios žemdirbystės eros pabaigoje Lietuvos miškingumas buvo nukritęs iki 55 proc. Miškų naikinimas tęsėsi net ir keičiantis žemdirbystės būdams ir tik XVI a. susiformavo miškų nuosavybė, išleisti pirmieji teisės aktai, įsteigtos girininkijos, atlikta pirmoji miškų inventorizacija – miškų naikinimas buvo pristabdytas dviem šimtmečiams.
Carinės okupacijos laikotarpiu Rusijos miškų valdininkai, tarp kurių miškininkų beveik nebuvo, Lietuvos miškus ėmė valdyti represiniais būdais: už miško kirtimų normų viršijimą, medienos vagystes, tyčinį miško padegimą ar net vaikščiojimą miške su kirviu ar pjūklu tremdavo į Sibirą arba skirdavo fizines bausmes – 20-30 kirčių lazda ar rykšte. Tokie veiksmai turėjo atvirkštinių padarinių – miškų naikinimas dramatiškai padidėjo.
Miškų ištekliais ir jų tvarkymu susirūpinta atgavus nepriklausomybę: buvo paskelbti pirmieji miško augimo normatyvai, aprašyti pagrindiniai miškų naudojimo ir tvarkymo principai, pradėti rengti miškininkystės specialistai. Tačiau miškų ištekliai jau buvo nualinti, kilo miško produkcijos poreikis šalies ūkiui atstatyti, tad miškų nykimo dar kurį laiką sustabdyti nepavyko.
Lūžis įvyko praėjusio šimtmečio viduryje, kai miškų išteklių pereikvojimas buvo sustabdytas. Nuo 1948 m. iki 2017 m. Lietuvos miškingumas pakilo nuo 20 proc. iki 33,5 proc., o žalių medžių stiebų tūris Lietuvos miškuose – nuo 125 mln. m3 iki iki 543 mln. m3. Toks rezultatas – didžiulis šiuo laikotarpiu dirbusių šalies miškininkų nuopelnas.
Miškų ištekliai gali dar augti ir ateityje. Augaviečių potencialas išnaudojamas dar nepilnai, todėl miškų našumą galima didinti apie 25-30 proc., o jų daugiafunkcinę vertę – dar daugiau. Tobulinant medynų auginimo būdus, reikalingos idėjos naujoms daugiafunkcinių miško žėlinių ir želdinių formavimo technologijoms kurti. Tam reikės sutelkti ne tik miškininkystės, bet ir biologijos bei ekologijos ekspertus.
Jautriausi klausimai
Daugiausia karštų diskusijų kyla dėl plynųjų miškų kirtimų. Jie turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų, kuriuos miškininkams būtina derinti ir ieškoti kompromisų.
Viena vertus, plynieji kirtimai menkina miškų estetinį vaizdą ir sukelia daug neigiamų emocijų besilankantiems miškuose, be to, laikinai trikdo hidrologinį režimą iškirstame plote, menkina bioįvairovę. Tačiau tik kirtimais galima paruošti žaliavinės medienos gaminius, už kuriuos gaunamos lėšos naudojamos miškų tvarkymui. Plynieji kirtimai reikalauja mažiau sąnaudų, po jų lengviau organizuoti miškų atkūrimą ir suformuoti našiausius medynus. Tik plynaisiais ir atvejiniais kirtimais atkuriami jaunuolynai, kurie miškams svarbūs tiek pat kiek ir sengirės.
Keičiant plynuosius kirtimus neplynaisiais didėja darbo sąnaudos. Valstybiniame miško ūkyje pajamos viršija miškų tvarkymo išlaidas minimaliai, todėl neplynųjų kirtimų apimtis galima didinti tik truputį. Turtingesnės ES valstybės, mažindamos plynųjų kirtimų apimtis, nuostolius kompensuoja iš biudžeto, tačiau pas mus to tikėtis nėra labai realu.
Augaviečių potencialas išnaudojamas dar nepilnai, todėl miškų našumą galima didinti apie 25-30 proc., o jų daugiafunkcinę vertę – dar daugiau.
Kitas jautrus klausimas – miškų plotai, kuriuose ribojamas ūkininkavimas. Lietuvos miškai pagal paskirtį suskirstyti į 4 grupes: I grupės miškuose ūkinė veikla praktiškai nevykdoma, o II ir III grupių miškuose – smarkiai apribota. Tokie miškai šiuo metu sudaro 27,6 proc. nuo viso jų ploto. Bioįvairovės apsaugai skirta miškų dalis Lietuvoje – beveik dvigubai didesnė už ES šalių vidurkį.
Miškai į grupes skirstomi labai viešai – šiame procese gali dalyvauti visi piliečiai. Miškų priskyrimo miškų grupėms planų projektus rengia Valstybinė miškų tarnyba, jie paskelbiami internete. Tada dėl jų derinimo oficialiai kreipiamasi į Nacionalinę žemės tarnybą, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, Kultūros paveldo departamentą ir į savivaldybių administracijas. Sulaukus visuomenės pasiūlymų ir užbaigus derinimo procedūras, planų projektai koreguojami ir teikiami tvirtinti Aplinkos ministrui. Patvirtinti planai paskelbiami internete.
Šalies miškininkai pastarąjį šimtmetį dirbo efektyviai, bet gan uždarai ir be didelės reklamos. Jie išugdė solidžius miškų išteklius, bet yra ir spręstinų problemų. Visuomenėje kilusios emocingos diskusijos dėl miškų būklės ir šiemet įvykdyta valstybinio miško sektoriaus reforma miškininkus kiek sutrikdė. Nesinorėtų, kad jie prarastų motyvaciją ir atsakomybę už miškų puoselėjimą – istorija liudija, kad tik jų rankomis ir išmintimi gali būti įgyvendinti subalansuotos ir racionalios miškininkystės principai.
Dr. Albinas Tebėra yra Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros docentas.
