Susitvarkyti savo dviračio žibintus yra gerai, bet būtent to dažnai dviratininkai ir nepadaro, taip sukeldami realią grėsmę savo gyvybei ir sveikatai.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vien patys dviratininkai negali patys visiškai pasirūpinti savimi – gatvėje ar kelyje apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę. Todėl vien iš dviratininkų negalima reikalauti prisiimti visą atsakomybę saugiai vairuoti dviratį.
Nei liemenės su atšvaitais, nei dieną naktį įjungti žibintai, netgi nei šalmai, jei juos dėvėti ir būtų privaloma visiems, padės ne tiek ir daug apsaugoti dviratininkų gyvybių, jei sparčiai nebus vystoma ir gerinama kelių ir gatvių infrastuktūra, specialiai pritaikyta dviračiams, bei skatinama visų kelių eismo dalyvių – automobilių, dviračių ir pėsčiųjų – draugiško koegzistavimo kelyje ir gatvėje kultūra visoje Lietuvoje, kurioje pastaraisiais metais važinėjimas dviračiais populiarėja žaibišku greičiu.
Iš senų stereotipų ir skurdo kultūros besilaisvinančioje Lietuvoje dviratis daugeliui – ne tik laisvalaikio praleidimo priemonė. Jei dar sovietmečiu į darbą dviračiu važinėdavo daugiausia kaimuose ir miesteliuose, ir paprastai darbininkai, tai šiandien į darbą dviračiais mina ir didmiesčiuose ne tik menininkai, žurnalistai ar studentai, bet ir kostiumuoti vadybininkai, dirbantys privačiame versle, valstybės tarnautojai, politikai.
Daug lietuvių jau nebemąsto taip, kad geriau jau senas automobilis nei dviratis, idant nepasirodytų, kad žmogus negali įpirkti automobilio.
Panašu, kad vis daugiau lietuvių galvoja, jog automobilio neturėjimas arba jo pakeitimas dviračiu nėra skurdo atributas, o sveikos gyvensenos, pagarbos ekologijai ir taupumo kaip antivartotojiškumo ženklas. Daug lietuvių jau nebemąsto taip, kad geriau jau senas automobilis nei dviratis, idant nepasirodytų, kad žmogus negali įpirkti automobilio.
Kaip šiandien Lietuvoje tampa vis populiariau ir netgi madingiau dalyvauti savanoriškoje veikloje, dirbti nevyriausybinėse organizacijose ar paimti šunį ar katę iš gyvūnų prieglaudos, taip ir važinėjimas dviračiu į darbą ir po darbo tampa vis populiaresnis ir madingesnis. Net jei tai vyksta ir „dėl mados“, tačiau nuo to, akivaizdu, geriau ir visai visuomenei.
Vis dėlto, reikia ir dviračių infrastruktūros su važinėjimo jais kultūra.
Pradėsiu nuo dviračių infrastruktūros. Ji pamažu gerėja, ypač kurortuose, bet per lėtai, ypač didmiesčiuose bei keliuose tarp miestų ir miestelių.
Pateiksiu elementarų pavyzdį. Jei nevažinėjate dviračiu Vilniuje, pabandykite. Tai nebus lengva. Nors dviračių takų čia ir daugėja, tačiau jų vis dar labai mažai.
Gatvėse jie paprastai per siauri, nes šios konstruotos ir statytos automobiliams be vietos dviračių takams. O naujų gatvių, specialiai pritaikytų ir dviračiams, taip pat dar labai ne daug. Be to, dviratininkai dažnai priversti važinėti šaligatviais: net jei ten pažymėti jiems specialiai skirti takai, nelabai patogu, saugu ir jauku nei pėstiesiems, nei dviratininkams. Daugelis šaligatvių nepritaikyti arba prastai pritaikyti dviračiams nuvažiuoti ar užvažiuoti.
Bene didžiausi pavojai dviratininkų tyko nuo iš kiemų išvažiuojančių automobilių. Automobilių vairuotojai, dar nepripratę prie miesto gatvėmis zujančių dviratininkų, iš kiemų Gedimino prospekte ar kitur išvažiuoja gana greitai, sustodami būtent ant dviračių takų, kur dviratininkams juos sunku iškart pastebėti, o dar sunkiau jiems yra sustoti ar išmanevruoti.
Dviračių stovų, kuriuose būtų galima saugiai palikti savo geležinį draugą, yra per mažai, o daugelis esamų yra nepatogūs.
Dviračių stovų, kuriuose būtų galima saugiai palikti savo geležinį draugą, yra per mažai, o daugelis esamų yra nepatogūs: dviračius sunku pritvirtinti spyna, dviračiai iš jų virsta ar stovai stovi nepatogioje vietoje.
Besinaudojantiems oranžiniais dviračiais, kurie Vilniuje šįkart, regis, tikrai pasiteisino, stovai yra patogūs, tačiau jais važiuojantys dviratininkai naudojasi ta pačia infrastruktūra, ir jų tyko tie patys pavojai.
Taip pat nereikia pamiršti, kad nors Lietuva nėra kalnuotas, bet dviratininkams pakankamai kalvotas kraštas, kuriame važinėti dviračiu ir fiziškai sunkiau, ir nesaugiau. Čia – ne lygumų Nyderlandai, kur kalvų beveik nėra, kur egzistuoja dešimtmečių dviračių važinėjimo kultūra ir tradicijomis bei viena iš geriausių pasaulyje dviračių infrastruktūra.
Dviračiams skirta specialia infrastruktūra reikia rūpintis ir savivaldybių, ir Vyriausybės lygmenimis pagal kompetencijos sritis. Tačiau investicijos ir projektai tam turi būti numatyti nedelsiant, efektyviai panaudojant ir Europos Sąjungos fondų lėšas. Vietos ir nacionalinė valdžia turi suprasti, kad dviratininkai jau tapo gausia ir aktyvia eismo gyvenimo dalimi, ir jiems reikia geros ir saugumą užtikrinančios infrastruktūros.
Tuo tarpu Lietuvoje masinė važinėjimu dviračiais kultūra tik pradeda intensyviau kurtis. Mūsų šalis neturi tokių ilgamečių važinėjimo dviračio tradicijų kaip ta pati Olandija ar Danija, kur įvairaus amžiaus kartos jau yra sukaupusios tam tikrą patirtį ir kultūrą.
Automobilio vairuotojai turi suprasti, kad dviratininkai, kaip ir pėstieji, yra silpnesnėje pozicijoje nei jie. Tiesiog automobilių vairuotojams reikia įsisąmoninti, kad dviratininkų Lietuvos gatvėse ir keliuose daugėja, ir paprasčiausiai juos matyti. Pėstiesiems norisi palinkėti kantrybės ir geranoriškumo, nes jiems dar reikia priprasti prie gausybės dviratininkų, zujančių miestų šaligatviais ir gatvių perėjomis.
Žinoma, ir dviratininkai privalo laikytis eismo taisyklių, nevažiuoti ten, kur ypač nesaugu (autostradose), dėvėti atšvaitus, įžiebti žibintus ir gerbti kitus eismo dalyvius – automobilių vairuotojus ir pėsčiuosius.
Tačiau darniam automobilių vairuotojų, dviratininkų ir pėsčiųjų sambūviui reikėtų ir socialinės reklamos, ir nevyriausybinių organizacijų bei savanorių pagalbos, ir visos visuomenės tolerancijos ir geranoriškumo.
Tokias tradicijas ir kultūrą turime kurti drauge!
Aleksandras Zeltinis yra Seimo socialdemokratų frakcijos narys
