Šie socialdemokratų vadovaujamo ministrų kabineto užmojai signalizuoja, kad, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) ilgalaikę finansinę perspektyvą, bus išvengta tų esminių klaidų, kurios buvo padarytos, vykdant 2007–2013 m. ES finansinę perspektyvą.
Konservatoriai-liberalai darbo vietas naikino
Preliminarūs pastarosios rezultatai, deja, rodo, kad, nors pinigų socialinei politikai buvo skirta daugiau nei anksčiau, tačiau skurdas, socialinė atskirtis ir nelygybė tik didėjo.
Buvusios konservatorių-liberalų Vyriausybės visiškas beširdiškumas atsispindėjo jų antikrizinėje griežto taupymo politikoje, kai buvo mažinamos pensijos ir karpoma socialinė parama vienišoms motinoms, vaikams, pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams...
2008–2012 metais darbo vietų kūrimo politika patyrė visišką fiasko. Vietoj to, kad būtų sekama daugelio Europos valstybių, kurios rėmė tik verslą, išsaugantį arba kuriantį darbo vietas, pavyzdžiu, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė skyrė milijoninę paramą įmonėms, vykdančioms modernizaciją, kuri skatino atleisti darbuotojus.
Arba darbdaviams buvo leista nemokėti dalies socialinio draudimo naujai įdarbinamiems žmonėms – todėl buvo atleidinėjami vyresni žmonės, o vietoj jų priimamas jaunimas, kuris dar nelabai galvoja apie socialines garantijas. Rezultatas? Lietuvoje 2010-aisiais pasiektas rekordinis nedarbas – net 330 tūkstančių bedarbių.
Emigracija skatina regioninę diferenciaciją
Iki šiol Lietuvoje vyrauja tokios regioninės diferenciacijos tendencijos: didžiuosiuose miestuose, lyginant su regionais, – nedarbas ir emigracija mažesni, darbo vietų ne tik sukurta, bet ir planuojama sukurti daugiau, žmonių algos ir pajamos didesnės.
Tuo tarpu provincijoje susikūręs skurdo, nedarbo ir emigracijos ratas. Ten, kur emigracija, ten ir nedarbas, ten ir darbo vietos nesukuriamos, nei planuojamos sukurti, nes emigracija dažnai nemažina nedarbo. Kai žmonės išvyksta, prekių ir paslaugų suvartojama vis mažiau, tada nyksta verslas ir gamyba, o kartu – ir darbo vietos, kvalifikuoti profesionalai emigruoja paskui darbą, mažėja regiono BVP ir surenkamų mokesčių, auga šešėlinė ekonomika...
Nedarbo lygis regionuose 2013 m. buvo apie 1,6 karto didesnis nei trijose didžiausiose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse.
2001–2014 metais gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 15,56 proc. – nuo 3 486 998 iki 2 944 459, arba vidutiniškai po daugiau nei 1 proc. kasmet. 2007–2013 metais iš Lietuvos emigravo 299 663 gyventojų, daugiausiai jų emigravo 2010 metais – 83 157. Gyventojų mažėjo visoje Lietuvoje, išskyrus trijų didžiausių miestų priemiesčių zonas.
Nedarbo lygis regionuose 2013 m. buvo apie 1,6 karto didesnis nei trijose didžiausiose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. 2013 metais Lietuvos nedarbo vidurkis buvo 10,9 proc. Mažiausias nedarbas buvo Neringoje (5,8 proc.), Trakuose (7,4 proc.), Kretingos rajone (7,8 proc.), Klaipėdos mieste (8,4 proc.) ir rajone (8,1 proc.), Vilniaus ir Šiaulių miestuose (8,1 proc.), Šilalės rajone (8,8 proc.), Elektrėnuose (9,1 proc.) Birštone ir Prienų rajone (9,2 proc.), Kėdainių rajone (9,4 proc.), Kauno mieste (9,6 proc.) ir rajone (9,5 proc.), Palangoje ir Marijampolėje (9,8 proc.).
Didžiausias nedarbas vyravo Alytaus rajone (18,7 proc.), Ignalinos rajone (18,5 proc.), Lazdijų rajone (17,8 proc.), Kalvarijoje ir Zarasų rajone (17,6 proc.), Kelmės rajone (17,4 proc.), Akmenės ir Jurbarko rajonuose (16,4 proc.), Mažeikių rajone (16,2 proc.), Anykščių rajone (15,5 proc.), Kazlų Rūdoje (15,4 proc.), Kupiškio rajone (15,3 proc.) ir Skuodo rajone (15 proc.).
Naujos darbo vietos – tik didmiesčiams?
2007–2013 metų ES ilgalaikėje finansinėje perspektyvoje darbo vietų kūrimui Lietuvoje buvo skirta 526,24 mln. eurų. Planuojamas sukurtų darbo vietų skaičius buvo 11, 5 tūkst., o jau sukurtų – 6,6 tūkst.
Nors sukurtų darbo vietų rodiklis dar nėra galutinis, nes jos bus kuriamos ir už jas atsiskaitoma dar 3 metai po projektų užbaigimo, t. y., vėliausiai iki 2018 m. pabaigos, tačiau tendencija yra tokia, kad daugiau nei pusė planuojamų šalyje naujų darbo vietų sukuriama penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose, kur ir taip daugiausiai galimybių.
Tendencija yra tokia, kad daugiau nei pusė planuojamų šalyje naujų darbo vietų sukuriama penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose, kur ir taip daugiausia galimybių.
Ūkio ministerijos duomenimis, Vilniuje iš per šį laikotarpį planuotų 2888 šiandien sukurta 2171 darbo vieta. Kaune – iš 1638 sukurtos 927, Šiauliuose – iš 640 sukurta 290, Klaipėdoje – iš 560 sukurtos 286 darbo vietos, Panevėžyje – iš 222,5 sukurtos 102 darbo vietos.
Situacija regionuose – žymiai prastesnė. Blogiausia padėtis yra šiose savivaldybėse: Kupiškio (iš 2 planuojamų sukurta 0 naujų darbo vietų), Pasvalio (iš 2 – 0), Kazlų Rūdos (iš 2 – 1), Akmenės (iš 2 – 1) ir Tauragės (iš 1 – 1), Rietavo – (iš 6 – vos 2), Kelmės (iš 5 – 3), Molėtų (iš 3 – 3 naujos darbo vietos), Joniškio rajone (iš planuojamų 5 – 4), Zarasų rajone (iš 4 – 4), Šilutės (iš 9 – 0). Šakių rajone (iš planuojamų 20 – 5), Biržų (iš 16 – 6) , Varėnos (iš 9 – 6) ir Vilkaviškio (iš 8 – 6), Alytaus rajone (iš 8 – 7), Šalčininkų rajone (iš 27 – 8), Birštone (iš 397 – 26).
Net geriausi Lietuvos regionų pasiekimai nėra stulbinami. Tarp geresnių pavyzdžių galima paminėti Kauno rajoną (iš planuojamų 608 sukurtos 349 naujos darbo vietos), Trakų (iš 303 – 42), Jonavą (iš 238 – 102), Druskininkus (iš 195 – 185), Palangą (iš 160,25 – 148), Alytaus miestą (iš 261 – 145), Ukmergę (iš 139,5 – 125), Raseinių (iš 104 – 103).
Taigi, pagrindinis pinigų srautas keliauja į didmiesčius, o regionai patys stokoja ambicijų...
Apie neigiamą ES poveikį, korupciją ir skurdą
Akivaizdu, kad tokie 2007–2013 metų ES finansinės perspektyvos regioninės politikos vaisiai – ne tik socialinio nejautrumo, bet ir politikos skaidrumo klausimas.
Politikos analitikai S.Karmazinaitė, K.Maniokas ir D.Žeruolis, analizuodami Lietuvos narystės ES dešimtmetį*, pripažįsta, kad, nepaisant, nors ir nedidelių, bet vis dėlto teigiamų pokyčių, viena iš neigiamų ES narystės pasekmių – išaugusi ES finansinė parama Lietuvai, deja, paskatino valstybės užgrobimo (politinės korupcijos) tendencijas ir (administracinės) korupcijos paplitimą.
Pasak šių politologų, atlikti korupcijos poveikio ES valstybėms narėms tyrimai rodo, kad labiau korumpuotos valstybės linkusios daugiau išleisti kapitalo investicijoms, tačiau mažiau skirti socialinėms investicijoms.
Deja, Lietuvoje taip susiklostė, kad, pirma, prioritetas buvo teikiamas kapitalo investicijoms. Antra, nors lėšų, skiriamų socialinėms reikmėms, padaugėjo, tačiau socialinės politikos rezultatai parodė, kad dalis tų pinigų tiesiog kažkur „dingo“ arba buvo neefektyviai panaudojami.
Tebedidėjanti regioninė atskirtis aiškiai tai rodo. Skurdo rizikos lygis didžiuosiuose miestuose per patį krizės įkarštį 2010 metais siekė 14,1 proc., kituose miestuose – 20,3 proc., o kaime – 28,4 proc. 2013 metais skurdo lygis didžiuosiuose miestuose sumažėjo iki 11,7 proc., kituose miestuose liko toks pat – 20,3 proc., o kaime padidėjo iki 31,7 proc.
2014–2020 m. bus geriau?
Regioninės politikos sėkmė priklauso ir nuo jos įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu, ir nuo pačių regionų bei savivaldybių iniciatyvų.
2014–2020 m. ES ilgalaikės finansinės perspektyvos laikotarpiu Lietuvoje planuojama sukurti apie 5,5 tūkst. darbo vietų: 2,9 tūkst., skatinant mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas, bei 2,6 tūkst., skatinant smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumą.
Pagal ES Jaunimo garantijų iniciatyvą, kurios tikslas – mažinti jaunų žmonių nedarbą, 2014–2020 m. Lietuvai skirta 174,4 mln. eurų (iš jų – apie 70 mln. – valstybės biudžeto, likusios – ES lėšos).
Dabar Ūkio ministerijos ir „Versli Lietuva“ prioritetai – skatinti eksportą ir verslumą regionuose, siekiant kurti darbo vietas, mažinti skurdą ir regioninę atskirtį. Tikslas – kad 2020 metais regionuose sukuriamas BVP sudarytų 40 proc. viso šalyje sukuriamo BVP, verslumo lygis regionuose pasiektų 23,1 proc., o lietuviškų prekių eksportas iš regionų sudarytų 40 proc. viso lietuviškų prekių eksporto. Tai turėtų padėti sukurti žymiai daugiau darbo vietų.
Tikėkimės, kad praeities pamokos bus išmoktos, ir realus teigiamas postūmis Lietuvos regioninėje politikoje per ateinančius kelerius metus tikrai įvyks.
* Sabina Karmazinaitė, Klaudijus Maniokas ir Darius Žeruolis. Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: dideli lūkesčiai, maži pokyčiai? // Politologija, 2014/4 (76), p. 40–92.
Aleksandras Zeltinis yra Seimo narys, socialdemokratas
