Savotiška paskata tapo ir kai kurie metų pabaigos renginiai. Lapkritį patvirtinta Vilniaus bendrojo plano konceptualioji dalis, o Vilniaus darnaus judumo plano (toliau – DJP) rengėjai pakvietė į du susitikimus. Rugsėjį – konferencija „Vilnius 2030. Viešojo transporto perspektyvos“, o gruodį – kūrybinės dirbtuvės, kuriose aptartos priemonės darnaus judumo plano tikslams pasiekti.
Kol Bendrajame plane dar tik užsimenama apie koridorius greitajam transportui, kuriais neaišku kas važinės, DJP rengėjai jau dėlioja konkrečias priemones ir pasiūlymus 2030-ųjų mozaikai. Ką mums žada rytojus?
Kiekvienas vilnietis savo automobilyje spūstyse per metus praleidžia kone savaitę – 136 valandas.
Automobilis ir miestas
DJP rengėjai įvardija 3 siekius:
-
sureguliuoti eismo srautus mieste;
-
sumažinti automobilių skaičių gatvėse;
-
ekonominėmis priemonėmis atgrasyti vairuotojus nuo bereikalingo važiavimo į miesto centrą.
Skaičiuojama, kad dabar tūkstančiui vilniečių tenka per 400 automobilių. Pagal šį rodiklį esame tarp Europos lyderių, Londoną lenkiame kone du kartus. Savivaldybės duomenimis, Vilniuje iš viso – apie 250000 automobilių, beveik po automobilį kiekvienam 18 – 60 metų gyventojui. Visi jie vidutiniškai „sudalyvauja“ trijose kelionėse. Dar pridėkite priemiesčių ir aplinkinių rajonų gyventojus. Tokiam nedideliam miestui – milžiniški skaičiai! Ir tai – nieko gero. Tai tik patvirtina teiginius, kad viešasis transportas – pasenęs. Nieko keisto, kad juo keliauja 3 kartus mažiau žmonių nei automobiliais. Patenkintų kelione viešuoju transportu – 8 proc.
Kiekvienas vilnietis savo automobilyje spūstyse per metus praleidžia kone savaitę – 136 valandas. Be naudos sudegintą kurą, tuščiai praleistą laiką, taršos ir triukšmo padarinius pavertę pinigais, mokslininkai gavo išties įspūdingą sumą – 1,6 milijardo eurų. Tai nei daugiau, nei mažiau – 3 sostinės metiniai biudžetai. Vien tai verčia griebtis už galvos.
Ir kas tada, kai susigriebi už galvos?
Visi siekiai įgyvendinami dviem būdais: rodant meduolį ir mojuojant bizūnu. DJP rengėjams dėl bizūno automobilių savininkams problemų nekyla. Tarp priemonių, kurios leistų Vilniuje darniau judėti, lengviau įkvėpti ir tyliau gyventi – siūlymai mažinti senamiesčio gatvių važiuojamąją dalį, riboti greitį, didinti automobilių stovėjimo įkainius, įvesti įvažiavimo mokestį, uždrausti automobilių eismą Senamiesčio branduolio zonoje, įvesti automobilių stovėjimo pilkąją zoną daugiabučių kvartaluose, įvesti spūsčių mokestį rytinio ir vakarinio piko metu...Po tokių priemonių automobilis vėl taps prabangos daiktu ir jam galima bus uždėti dar vieną mokestį.
O kaip su meduoliu? Juk vien su bizūnu visų iš automobilių į autobusus nepervarysi. Meduolis iš DJP rengėjų rankų – pėsčiųjų takai ir dviratis. Netrumpame priemonių sąraše – įrengti perėjas pėstiesiems ir dviratininkams, įrengti dviračių infrastruktūrą (dviračių stovai prie mokyklų, darželių, stoginės dviračiams). Sudaryti sąlygas važinėti dviračiais žiemą. Sujungti dviračių takus į vieningą sistemą. Jau kursuoja autobusai, kuriais gali važiuoti kartu su ištikimuoju dviračiu. Toliau, matyt, dar bus atskiri pliažai, kirpyklos ir t.t.
Patys plano rengėjai 10 proc. kelionių mieste dviračiu 2030-aisiais laikytų stebuklu. Priminsiu, kad dabar ši dalis – 0,6 proc. Taigi, nutiesus dar daugiau dviračių takų ir pastačius dar daugiau stovų, stoginių ir t.t. kelionių dviračiais skaičius iki 2030 metų turėtų padidėti 17 kartų. Stebuklais nelyja nei Lietuvoje, nei Europoje. Kur kas turtingesnes dviračių tradicijas ir geresnes važinėjimo sąlygas turinčioje Prahoje ši dalis – 1 proc., Lione – 2 proc., Paryžiuje – 2,9 proc., Lisabonoje – 1 proc.
Parengti tam tikro dydžio miestų darnaus judumo planus numatyta Baltosios knygos (ES transporto politikos dokumentas) iniciatyvų sąraše. Tam skirta ir ES pinigų, Vilniaus darnaus judumo planui – per pusę milijono eurų. Tuose europietiškuose planuose išties daug dėmesio skiriama dviračiams ir pėstiesiems. Ne vien iš meilės jiems. Kai jau sutvarkytos „rimtos“ transporto sistemos, kodėl neužsiimti malonesniais darbeliais?
O kokias transporto rūšis galima derinti Vilniuje siekiant darnesnio judumo? Vis tuos pačius autobusus ir troleibusus, kurie jau prieš kelis dešimtmečius, Vilniui priartėjus prie pusės milijono gyventojų, buvo išnaudoję visas savo galimybes.
Matyt ne šiaip sutapimas: „dviratininkų“ miestuose veikia gerai sutvarkyta ir įvairiarūšė transporto sistema, kurios viena iš sudedamųjų dalių – metro. Amsterdame, kur dviračiais atliekama per trečdalį visų kelionių, be metropoliteno dar važinėja autobusai ir tramvajai. Kopenhagoje – metro, autobusai, traukiniai. Helsinkyje kelionės dviračiais (11 procentų – mūsų svajonė 2030-aisiais) derinamos su kelionėmis metro, autobusu, traukiniu, keltu, tramvajumi. Į Madrido, Paryžiaus, Atėnų senamiesčius, iš kurių automobiliai jau išstumti ar stumiami patenkama pirmiausia požeminiais traukinukais.
O kokias transporto rūšis galima derinti Vilniuje siekiant darnesnio judumo? Vis tuos pačius autobusus ir troleibusus, kurie jau prieš kelis dešimtmečius, Vilniui priartėjus prie pusės milijono gyventojų, buvo išnaudoję visas savo galimybes (taip teigiama strateginiame dokumente – 1983 metais parengtoje Transporto vystymo schemoje).
Vilniaus susisiekimo problemų sprendimui dviračio prioretizavimas – tik mažas ledinukas dideliam drambliui. Jei palygintume lėšas, kurios jau išleistos ir dar bus išleistos šioms „alternatyvioms priemonėms“, su gauta nauda mažinant spūstis, taršą ir triukšmą – na, aš patylėsiu...
Padidinti mokesčius, pristatyti draudžiančiųjų ar ribojančių ženklų, uždrausti eismą, perbraižyti gatves iš vienų atimant ir kitiems atiduodant – tai, tiesą sakant, gali ir komunalininkai. O iš Vilniaus ateities planuotojų norėtųsi daugiau – naujesnių, ambicingesnių, drąsesnių, įdomesnių sprendimų. Kitaip – tik pamojavimas kastuvėliu smėlio dėžėje.
Jei ne dviratis, tai kas?
Neaišku. Pakalbama apie metro. „Niekada nesakyk niekada“, – sako miesto plėtros departamento direktorius ir miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis ir toks pasakymas – patys suprantate – neįpareigojantis nieko ir niekam. Vietoj tramvajaus ant bėgių paminimas tramvajus ant ratų – toks nei kentauras, nei undinė.
Pašnekama, kad technologijos dabar sparčiai vystosi ir išvis neaišku, kokios transporto priemonės pasaulyje pasirodys po 10 ar 15 metų. Gali būti: kuo transportas prastesnis už telefonus?
Tačiau mes, brangūs skaitytojai, puikiai žinom: ko neužplanavai vakar, po 10 ar 15 metų tikrai neturėsi.
Tam, tiesą sakant, nuteikia ir Vilniaus valdžios vizija: „Keliauti Vilniuje – smagu, saugu ir patogu“. „Smagu“ – jei kalbame apie pasivažinėjimą. Jei kalbame apie susisiekimą, vartojamas kitas terminas – „greitai“. Kai tokios spūstys ir tokia tarša, planų rengėjams apie šį svarbiausią susisiekimui reikalavimą, matyt, net nejauku užsiminti. O romantiškoms kalboms tinka ir gražesni pasakymai.
Atidarydamas kūrybines dirbtuves vicemeras Linas Kvedaravičius pakvietė jų dalyvius pažvelgti į Vilnių iš paukščio skrydžio. Gražus pasiūlymas. Tačiau, manau, labiau tiktų paraginimas nusileisti žemiau, dar žemiau – visai ant žemės! Kad iš labai arti pamatytum automobilių virtines, įkvėptum labai užteršto kai kurių rajonų oro, pereitum per tankinamos statybos Vilniaus rajonus ir transporto srautų niokojamą senamiestį...
Gal ir kai kurių klausimų tuomet nekiltų: kaip, pavyzdžiui, ruošiamasi derinti intensyvinamą miesto užstatymą ir automobilių skaičiaus jame mažinimą?
Arba: ką daryti su prekybos centrais? Racionalu būtų bent jau naujų nestatyti. Tačiau viešojoje erdvėje girdėjau pagraudenimus: negražu vieniems leisti, o kitiems – ne. Tuomet kyla klausimas: pagal kokius kriterijus miestas statomas ir jame organizuojamas judėjimas?
Arba: kokiais autobusais ir troleibusais išsivažinės kelios dešimtys tūkstančių žmonių nuo Šeškinės kalvų, kai ten bus pastatytas Nacionalinis stadionas? Jau dabar visas aikšteles užkemša „Akropolio“ pirkėjai, kas dėsis tuomet?
Tokių klausimų daug. Aiškių atsakymų į juos neradau nei planuose, nei Vilniaus ateities kūrėjų vizijose. O iš paukščio skrydžio – išties gražus senasis miestas ir tuštokas 2030-ųjų susisiekimo horizontas.
