Dar tuo metu, kai vadovavo Seimo komitetui, metropoliteną jis įvardijo kaip mitologiją. Įdomu, ką daugiau nei pusantro šimto (!) metų skaičiuojanti ir visame pasaulyje (net Afrikoje ir Bangladeše) diegiama transporto priemonė primena ministrui – kentaurą ar Diomedo kumeles?
Ministro šnekose mitologinių ženklų apstu.
Kitą kandidatą – D.Kreivį ir profesorę M.Burinskienę jis nuliūdina teiginiu, kad tramvajus neįveiktų Vilniaus kalvų.
Žaliuosius išgąsdina tvirtinimu: jei ne tas kalnas (Šeškinės – aut.past.), pėsčiomis nesunkiai galima būtų iš Šeškinės pasiekti Žvėryną ir Centrą.
Metro laukiančius vilniečius suneramina laisvųjų institutų lygio informacija, kad bilietas važiuojantiems tokiu transportu kainuotų 23 (kitais atvejais – 22) eurus. Tikra sodoma ir gomora Vilniaus biudžetui!
Visus, kurie svajoja apie modernesnę sostinės susisiekimo sistemą, nuliūdina aiškindamas, kad metro ar tramvajaus – tokio grandprojekto neįgyvendinsi per vieną kadenciją. Tad tokio grand ir nereikia. Geriau – mikrosusisiekimas: ant dviračio, paspirtuko ar pėstute.
Apie dviračius, kaip transporto sistemos dalį, ministras taip pat turi ypatingą nuomonę. „Žinoma, – pripažįsta jis realybę, – juokinga kalbėti apie dviračius pas mus, kai keli centimetrai sniego, bet kalbėti apie tai reikia ir reikės“.
Matyt, tokie laikai.
Tačiau kandidato į merus vizijose norėtųsi mažiau matyti mitologijos žinovo ir daugiau – inovacijų ministro. Kad Vilniuje ir Lietuvoje būtų įgyvendinama kuo daugiau grandprojektų.
