Kadrilis
Autobusų stoties prikėlimo istorija man primena, deja, ne paukštį feniksą, o kadrilį – tokį prancūzišką vidutinio tempo šokį su 5–6 figūrom žaismingais pavadinimais – kelnės, višta, pastoralė... Stoties istorijoje įvairių tūpčiojimų ir apsisukimų netrūko.
M.Pakalnis yra paminėjęs, kad jau 1998 m. nagrinėta naujojo terminalo statyba, kadangi daug autobusų važiuoja į šiaurės vakarus.
Kaip naujosios stoties vieta minėtos Fabijoniškės (ties „Mandarinu“), tačiau ją greitai nukonkuravo kitas pasirinkimas – ties Pilaite, prie vakarinio aplinkkelio. Ten, mero ir būrio specialistų tvirtinimu, didieji keleivių srautai. O ir daugiausia tarpmiestiniais autobusais vykstančių vilniečių taip pat gyvena miesto šiaurinėje dalyje. Aplinkkeliu autobusai naująją stotį pasiektų nestrigdami spūstyse.
Tačiau akiraty sušmėžavus „Vilnius Connect“ projektui valdžios ir specialistų tvirtinimai pasisuko kitu kampu: naujoji autobusų stotis bus statoma šalia senosios autobusų stoties. Pilaitė iš Pilaitės staiga virto tolybe ir neįžvelgiamu pakraščiu.
„Atsiranda galimybė, – džiaugiasi meras, – stoties visą atnaujinimą turėti ne kažkur keliant tą stotį...“
Taigi, šalia geležinkelio stoties neilgai trukus turėtų būti 2 autobusų stotys. Tikrai perspjausim Europą!
20 ha plote kartu su stotimi turėtų išaugti ir nauji modernūs verslo, multifunkciniai, mobilūs centrai, prekybos, paslaugų ir pramogų parkai... Daug ko galima pristatyti 20-tyje hektarų. Ar tai iš tikrųjų užtikrins, kaip tvirtina meras, „greitą ir patogų mobilumą visoms transporto priemonėms“, abejoju. Principas „kuo daugiau statysi, tuo patogiau važinėsi!“ man kvepia kažkuo nepažįstamu.
Darome viską, kad viskas būtų padaryta
Dabartinė stotis, tvirtina Ž.Mauricas, yra sunkiai pasiekiama, privažiavimas prie jos sudėtingas. Dėl prasto pasiekiamumo vilniečiai tiesiog gaišta savo laiką.
Taigi, šalia geležinkelio stoties neilgai trukus turėtų būti 2 autobusų stotys. Tikrai perspjausim Europą!
Stotis turėtų būti integruota į platesnį susisiekimo tinklą. Dabar yra puiki proga optimizuoti susisiekimą tinkle ar bent jau pasilikti tokią galimybę ateičiai. Nes dabar Vilnius labai sėkmingai užstatomas nepaliekant vietos infrastruktūrai.
Ir ką gi ekonomistui, susirūpinusiam Vilniaus susisiekimu, atsako vienas iš miesto kūrėjų?
„Dabar, – tvirtina M.Pakalnis, – darome viską, kad atskirtume greitojo transporto (autobusų – A.P.) juostas. Ir dar prideda: „Reikia padaryti viską, kad viešasis transportas nestovėtų kamščiuose“. O toliau – jau apie neatpažįstamai pasikeisiantį geležinkelio stoties rajoną, apie tuos užstatytus 20 ha.
Darydamas viską kartais pražiūri detales (kuriose, kaip žinome, ir slypi velnias) ir gali neišgirsti pašnekovo. Tad ir išeina: Ž. Mauricas – apie greitą ir patogų susisiekimą, o M. Pakalnis – apie autobusus ir naujas statybas užkimštame stoties rajone.
Kioskelis ir metro
Vilniaus meras vilniečiams prieš keletą metų žadėjo naują transporto rūšį – greitą, patogią ir punktualią. Paskui nusprendė – vienas ar įsiklausęs į artimus balsus – kad Vilnius tokiai dar nepribrendęs. Tačiau šiemet, kandidatuodamas į merus, vilniečius guodė, kad po keliolikos metų tikrai bus poreikis metropolitenui – svarbu neužkirsti tam kelio. Ką tokie įkvėpti žodžiai reiškia Vilniaus gyvenime?
Įsivaizduokite, kad Vilniaus valdžia antradienį priima nutarimą: pastatyti kioskelį! Manote, antradienį nutarė, ketvirtadienį atvežė, o penktadienį – jau stovi? Taip – tik kaimynų pasakose: lydekai paliepus, man panorėjus!.. O miesto gyvenime viskas rutuliojasi kiek kitaip. Reikia viską apgalvoti, apsvarstyti, nuspręsti. Reikia, pavyzdžiui, surasti laisvos žemės – niekam nepriklausančios, kitu kioskeliu neužstatytos. Ir kad ne kokiame užkampyje! Vilniuje labai svarbu srautai. Juos būtina užtikrinti! Platinti šaligatvius, statyti tiltus per Nėrį, siaurinti gatves...Svarbu, kad srautai neišsektų – nei parduotuvėse, nei gatvėse, nei LITEXPO... Nei prie kioskelio.
Reikia nuspręsti, kas kioskelį statys – bet kam nepatikėsi. Kas po to jį kontroliuos...
Priklausomai nuo to, kaip gerai suplanavęs ir pasirengęs imsiesi darbo, kioskelio statyba nuo sumanymo iki įgyvendinimo gali įvairiai trukti – nuo dienų iki savaičių, mėnesių ar net metų.
O kur dar įvairios kliūtys – biurokratinės, žmogiškosios, iš vidaus ir iš anapus, numatytos ir nenuspėjamos... Net elementarios kiaulystės.
Metropolitenas
Tarkim, meras dar kartą savo gyvenime pareiškia, kad Vilniui neprošal tokia transporto priemonė. Poreikis jau atsirado! Tam pritaria Taryba. Duodama komanda planuoti statybą, o pirmiausia – užbrėžti trasas dabar tobulinamame miesto Bendrajame plane. Kad jose – šiukštu! – ne tik koks supermarketas ar bazė – mažiausias kioskelis nebūtų pastatytas.
Tuomet braižoma, skaičiuojama, diskutuojama, ieškoma geriausio miestui varianto. Užverda darbas. Kviečiami investuotojai, operatoriai, rangovai ir genrangovai, konsultantai ir propagandistai... Smailinami kuoliukai.
O kur dar įvairios kliūtys – biurokratinės, žmogiškosios, iš vidaus ir iš anapus, numatytos ir nenuspėjamos... Net elementarios kiaulystės.
Nepaisant staiga atsiradusio didžiulio poreikio turėti naują transporto sistemą, čia jums – ne dviratis, ne šaligatvis ir ne paspirtukas. Ne kioskelis!
Jei norėtumėte turėti metro po 10–15 metų, jo trasas reikėjo planuoti ir braižyti jau praėjusį trečiadienį. O jei startuosim tik po keliolikos metų, kai poreikis jau badys ne tik akis, bet ir kitas organizmo vietas?
Tuomet 2050-aisiais gyvensime Vilniuje, kuriame daug kioskelių ir nė vieno metropoliteno.
