Alfonsas Puzas: Berlyno siena Vilniuje

Apie Berlyno sieną, 1961 metų rugpjūčio 13-ąją padalijusią miestą į dvi dalis, daug pasakoti lyg ir nebūtų reikalo. Iš pradžių – spygliuota viela, per naktį nutiesta VDR kariškių ir policininkų, paskui pakeista aukšta betonine siena, apsupta apsauginių juostų, griovių ir papildomų tvorų. Ji pertvėrė ne tik beveik du šimtus gatvių, bet ir metropoliteno, tramvajaus, geležinkelio linijas, nutįso per Berlyną – kur ties namais ir šaligatviais, kur – per aikštes ir skverus.
Alfonsas Puzas
Alfonsas Puzas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai 1989-ųjų lapkritį siena buvo nugriauta, mieste atsivėrė tuščios, neužstatytos erdvės. Vokiečiams iškilo klausimas: ką su jomis daryti? Vien Potsdamo aikštėje ir jos prieigose – apie 60 hektarų plotai.

Tuo metu kartu su Statybos ir urbanistikos ministru A.Vapšiu bei architektu V.Jurevičiumi Berlyne lankęsis „Vilniaus rentinio“ generalis direktorius J.Zykus prisimena: „Potsdamo aikštė ir gretimos gatvės atrodė kaip viena didelė statybvietė. Praktiški vokiečiai pirmiausia iškasė gilią daubą, kurioje nutiesė trijų lygių geležinkelio linijas. Apatinis tunelis – tarpmiestiniams traukiniams (D–Bahn), vidurinysis – elektriniams traukiniams, kursuojantiems tarp miesto centro ir priemiestinių rajonų (S–Bahn), viršutinis – metropolitenui (U–Bahn).

Ten, kur kažkada ėjo du pasaulius skyrusi linija, dabar verda gyvenimas – ir po žeme, ir ant žemės.

Viršuje atsilaisvinusius žemės sklypus išsipirko garsiausios pasaulio firmos – „Sony“, „Metro“, „Daimler AG“... „Pasikvietusios žymiausius pasaulio architektus (Richard Rogers, Arata Isozaki, Renzo Piano ir kt.), jos pastatė Berlyno Manhetenu vadinamą dangoraižių kvartalą, kuriame – įspūdingos kultūrinių renginių salės, aukščiausios klasės viešbučiai, didžiuliai prekybos centrai...“

Ten, kur kažkada ėjo du pasaulius skyrusi linija, dabar verda gyvenimas – ir po žeme, ir ant žemės.

Šiaurinė

Jei pažiūrėsi į Vilnių iš aukštai, tai pamatysi plačią žemės juostą, dalinančią miestą į dvi nelygias dalis – iš čia ir asociacijos su Berlynu. Apie 150 metrų pločio ir beveik 7 kilometrų ilgio žemės plotas nutįsęs nuo Vakarinio aplinkkelio iki Žirmūnų. Kol kas čia stūkso elektros linijos atramos, tačiau jau netrukus šia trasa turėtų nusidriekti Šiaurinė gatvė.

Dar prieš keletą metų, Berlyno pavyzdžio įkvėptas, architektas V.Jurevičius pasiūlė panašią Šiaurinės gatvės viziją. Po žeme architektas sumanė perkelti elektros tiekimo liniją ir išmontuoti jos atramas. Ten pat, po žeme, siūlyta nutiesti ir pačią gatvę bei pakloti metro bėgius. Į paviršių gatvė išlįstų tik sankirtose su kitomis gatvėmis – Ukmergės, Stanevičiaus, Kalvarijų ir kt.

Laisvus plotus viršuje architektas siūlė užstatyti miestui reikalingais objektais.

Štai tokią Šiaurinę įsivaizduoja architektas V.Jurevičius.

Alfonso Puzo nuotr./Šiaurinės gatvės vizualizacija
Alfonso Puzo nuotr./Šiaurinės gatvės vizualizacija

Idėją – po asfaltu!

6 eismo juostos su išplatėjimais iki 8. Dviejų metrų pločio skiriamoji juosta. Iš abiejų gatvės pusių – pėsčiųjų ir dviračių takai. Estakados ir požeminės perėjos. 6,5 kilometro galinga autostrada mieste, kuri taip ir įvardijama – miesto autostrada, vidinis aplinkkelis.

Ji tikrai padidins automobilių pralaidumą ir bent iš pradžių sumažins srautus aplinkinėse gatvėse. Paskui – pradės juos auginti. Kartu didės triukšmas ir tarša.

„Dykrai netrukus virs plačia asfaltuota gatve!“ – optimizmu trykšta sostinės valdžia. Ne tik! Asfaltu virs kelios dešimtys hektarų brangios miesto žemės.

Tad visiškai suprantamas verslo bendruomenės sujudimas. Žemę po asfaltu pakišti suskubusiai miesto valdžiai jie vėl ima minti ant kulnų: yra ir geresnis Šiaurinės variantas!

Požeminis Šiaurinės variantas turi keletą privalumų. Plati trasa neatskirs, tarsi Berlyno siena, vienų rajonų nuo kitų. Nusiramintų ir sodininkų bendrija, kurios teritoriją kirs vidinis aplinkkelis.

Parėmus verslo bendruomenės pasišovimą nutiesti Šiaurinę už savo pinigus (investicijos viršytų 1 milijardą eurų), ši valdžia sutaupytus biudžeto pinigus galėtų skirti miesto bekelėms ir nepravažiuojamoms gatvelėms tvarkyti.

Sumažėtų triukšmas ir tarša.

6,5 kilometro galinga autostrada mieste, kuri taip ir įvardijama – miesto autostrada, vidinis aplinkkelis.

Blynų pasitaiko visokių

Didžiosiose lenktynėse dėl Šiaurinės miesto valdžia šiuo metu per pusę pėdos išsiveržusi į priekį. Ji numojo ranka į visokias vokiškas patirtis ir pasirinko lengvesnį kelią: prieš keliolika metų ištraukė iš stalčių dar sovietmečiu sumanytą Šiaurinės planą. Kol bendruomenė bruzda ir beldžiasi į duris, valdžia jau publikuoja gražius Šiaurinės gatvės vaizdelius su ugningomis antraštėmis: „Pievos virs asfaltu!“ Rudenį žada pateikti jos techninį projektą, o darbus baigti 2022-aisiais.

Miesto plėtros departamento vadovas Šiaurinės gatvės projektą vadina pirmu pasipraktikavimu, kaip tuščią vietą paversti miesto linijiniu centru. Pirmas pasipraktikavimas man skamba kaip pirmas blynas. Taip ir norisi pasakyti: tik neprisvilinkit! Tuo labiau, kad miesto plėtros valdininkams statybos visada buvo svarbiau ir įdomiau nei infrastruktūra apskritai, o susisiekimas – ypatingai.

Čia, manau, kur kas labiau tiktų kita Plėtros departamento propaguojama vizija: izoliuotos greitosios gatvės. Ir greičiau, ir ramiau, ir dūmas nekyla.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų