Bene garsiausias šiuo metu vamzdis – didysis hodronų priešpriešinių srautų greitintuvas, sumontuotas tunelyje tarp Šveicarijos ir Prancūzijos. Tiesą sakant, ten sumontuoti du vamzdžiai, kuriais leidžiami protonų pluoštai.
Simpatiška mano kaimynė, neseniai grįžusi iš JAE (ne JAV!) ir pabendravusi ten su šeichais, parvežė įdomių pasakojimų – beveik kaip iš Tūkstančio ir vienos nakties. Vienas iš jų toks: nepaisant, kad Dubajuje visu tempu tiesiamos metropoliteno linijos, po 5 metų jie planuoja paleisti dar vieną transporto rūšį – platformas „greituosiuose“ vamzdžiuose.
Vakuuminius vamzdžius į savo salas rengiasi nutiesti suomiai. Jais didžiuliais greičiais skries kapsulės, vežančios keleivius.
Tokiais projektais domisi ne viena Vakarų ir Rytų šalis, jų firmos juos rengia. Nesnaudžia ir neramusis E.Muskas.
Mes dar nė terminų neturime pavadinti tiems vamzdžiams, kurie po metų kitų ims raizgytis po miestais ir tarp miestų. Drąsiose mūsų svajonėse įžiūrimoje ateityje – traukiniai, lekiantys 160 km/val. greičiu, dviračių ir paspirtukų takeliai.
Tačiau labai nusiminti nereikėtų. Ir mes turime keletą vamzdžių, kuriais galime pasigirti. Net du tokie, apie kuriuos garsas toli eina, yra Vilniuje.
Vienas puošia miestą nuo to meto, kai Vilniui buvo lemta tapti Europos kultūros sostine. Autoriaus jis įvardintas „Krantinės arka“, bet daugelio vilniečių, stokojančių kritinio mąstymo, tačiau branginančių nuomonių įvairovę, jis vadinamas tiesiog vamzdžiu. Atsiranda ir vienas kitas pavyduolis, kuris įvardija jį kanalizacijos vamzdžiu. Be reikalo: kultūros nederėtų painioti su komunaliniu ūkiu.
Tuo labiau, kad Vilniuje turime ir tikrą kanalizacijos vamzdį – kur kas senesnį ir, drįsčiau tvirtinti, nemažiau garsų. Tai – sparčiai garsėjantis lietaus kanalizacijos vamzdis po geležinkelio sankasa, skiriančia Aukštuosius ir Žemuosius Panerius.
Išgarsėjo jis visai ne dėl to, kam prieš pusę šimtmečio buvo pastatytas – praleisti lietaus kanalizacijos vandenis. Beje, lietaus vanduo, telkšantis vamzdyje – kaip čia pasakius...Na, „maudytis lietuje“ ir „maudytis lietaus kanalizacijoje“ – ne tos pačios poetinės realybės reiškiniai.
O išgarsėjo vamzdis todėl, kad jis – vienintelis keleto gatvelių gyventojų kelias susisiekti su miestu. Čia toks poetinis pasakymas – su miestu. Dar gražiau skambėtų – su pasauliu! O ūkiškai – su mokykla, vaikų darželiu, žibalo parduotuve, siuvykla, maximomis ir norfomis, darbais ir pramogomis... Jei nenori įveikti keliolikos kilometrų lanko arba perlipti per geležinkelio sankasą ir perbėgti per bėgius. Keliolika kilometrų daugiau nei trys ar keturi šimtai metrų. Kita vertus, visokie įstatymai griežtai draudžia ant bėgių bėgioti ar vaikščioti, rengti vestuvines fotosesijas, kepti dešreles ar vykdyti kitokią smagią veiklą.
Tad ir belieka – 110 metrų ilgio ir 1,2 metro skersmens vamzdžiu, išsižergus ir susikūprinus, dažnai stengiantis nesušlapti kojų, su nešuliais ar be nešulių, bet su viltimi, kad taip nužingsniavęs pusę kelio nesutiksi tokio pat bėdulio, pėdinančio tau priešais...
Priminsiu, kad visa tai – beveik XXI amžiaus viduryje ir, kaip mėgstame pasigirti, pačiame Europos viduryje.
Prieš keletą metų neapsikentę verslininkai pasiūlė savivaldybei:
„Leiskite mums, mes už savus pinigu pastatysime normalų tunelį žmonėms praeiti ir pravažiuoti. Pėstiesiems ir dviratininkams – nemokamai, o automobilių savininkai galės rinktis – ar mokėti eurą ir važiuoti trejetą šimtų metrų, ar nemokėti ir sukti keliolikos kilometrų lanką – kaip ir iki šiol.“
Valdžia nesutinka. Ir aš juos puikiai suprantu. Kur po to gausi kitą tokią įžymybę? Kitos tokios už jokius pinigus negausi.
P.S. „Trūba“ kaimynų kalbose turi ir kitą reikšmę – „beviltiško reikalo“.
