Statybos per keletą paskutinių dešimtmečių vyko taip sparčiai (vien tik Micho trys merai pateko į kalėjimą už machinacijas su sklypais), kad tarp daugelio padarytų darbų, žiūrėk, vis išlenda ir nepadaryti.
Štai ir traukinuko, kuriuo taip smagiai važiavau, trasa turėjo būti nutiesta iki Marbėjos, vieno puošniausių ir prabangiausių ne tik Ispanijoje kurortų, nutolusiame nuo Malagos per 50 kilometrų. Tačiau – ak, koks pažįstamas vaizdas! – nutiesus 27 km atkarpą iki Fuengirolos, pinigai pasibaigė. Kita kelio dalis palikta kitai kadencijai, kitam merui, po siestos, po fiestos, geresniems laikams ar tiesiog manjana – rytojui. Pinigai įsisavinti, merai kalėjime – kam plėšytis?
Tačiau laikas bėga, nauji kvartalai nenumaldomai veržiasi link jūros ar kyla į kalnus – ir visi, o ypač elitinė Marbėja, nerimsta: kur traukinys?
Ir kai dabartinės valdžios pradėjo kapstyti šį reikalą, paaiškėjo viena problemėlė: vietos, kur galėtų eiti geležinkelis – užstatytos. Vilos, kotedžai, daugiaaukščiai – statybos įvairaus plauko, vystytojams buvo labai pelningos. Apie infrastruktūrą neliko laiko ir pagalvoti.
Dabartiniams plėtotojams liko keli variantai. Kaip pasakoja ispanai, vienas – ilgas tiltas pajūriu. Įsivaizduojate tykų vakarą ant jūros kranto ir čia pat už geležinkelio besileidžiančią saulę. Ir brangu, ir negražu. Kitas variantas – raustis po žeme – po vilomis, kotedžais, daugiaaukščiais. Ir vėl – brangu. Trečias – nutiesti geležinkelį nemokamu plentu. O mokamą kelią – taigi, privatų – padaryti nemokamu. Vėlgi – ir sudėtinga, ir brangu.
Kaip bežiūrėsi, kokį variantą besirinksi – visi tie likę 23 kilometrai keleriopai brangesni už jau nutiestus 27. Kodėl? Todėl, kad laiku nepagalvota. Nesunku buvo plane nubrėžti liniją iki Marbėjos, o gal ir iki paties Kadizo, ir pasakyti: šioje vietoje neturi būti jokio pastatėlio! Čia bus geležinkelis! Ir dabar nebūtų jokio galvos skausmo.
Nepasakočiau šios istorijos, jei nesutikčiau tokių vos ne kas antras žingsnis Lietuvoje.
Neseniai apvažiavau teritorijas už Pilaitės, Avižienių. Kaip sakė garbusis Antanas Baranauskas: kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų dar maži kalneliai... Ten, kur prieš porą dešimtmečių kėpsojo viena kita sodybėlė – namai, kotedžai, daugiaaukščiai. Pastatyti ir statomi, atskiri ir sublokuoti, pagal skonį ir beskonybę. Antras Vilnius! Ir vieną kuklią parduotuvėlę matėme. Parduotuvių pristatyti bėdos nebus – juk privačios. O mokyklos, laisvalaikio centrai, poliklinikos, darželiai? O plačios, žalios ir neužsikimšusios gatvės? O taip mylimi pėsčiųjų ir dviračių takai – ar jie tik Europos rūpesčiu ir pinigais?
Kaip bežiūrėsi, kokį variantą besirinksi – visi tie likę 23 kilometrai keleriopai brangesni už jau nutiestus 27. Kodėl? Todėl, kad laiku nepagalvota
Jau ne vienerius metus kalbama apie greitąjį geležinkelį, kuriuo iš Pilaitės per keliolika (!) minučių galima būtų pasiekti Karmėlavą. Dar prieš dešimtmetį šios idėjos entuziastai pėsčiomis išvaikščiojo kelius ir kelelius, rinkdami optimaliausią šios jungties trasą. O kol jie vaikščiojo, skaičiavo, braižė ir aiškino tokio geležinkelio būtinybę šiais moderniais laikais, vystytojai aplinkui statė. Ir stato. Ir planuoja vis naujus sklypus, įrenginėja... Kokie ten keliai, geležinkeliai, kokie planai, linijos ar transporto koridoriai, kai biznis virte verda!
Ar neprimena saulėto kranto su mielu ispanišku manjana?
P.S. „Šiaurinė gatvė visiškai nepažeidžia esamų gyvenamųjų rajonų urbanistinės struktūros, daro mažiausią poveikį gyventojams, nes planuojant šiuos rajonus, ši gatvė buvo numatyta ankstesniuose teritorinio planavimo dokumentuose – specialiuose planuose, kompleksinėse transporto schemose, generaliniuose planuose“.
Tai buvo Vilniaus plėtros departamento direktoriaus žodis. Geriau ir nepasakysi.
Tikiuosi išgirs juos ir jo kolegos ar pavaldiniai, Bendrojo plano kūrėjai, braižantys mūsų artimiausių dešimtmečių gyvenimo kontūrus ir magistrales.
P.P.S. Atsiprašau šachmatų mėgėjų už kiek iškreiptą terminą. Tikrasis turėtų skambėti taip: ispaniška partija.
