Tai vyksta jau ne pirmą kartą. Ne vieną ir ne du kartus buvo rengiamos įvairios miškų valdymo koncepcijos, kuriose urėdijas buvo siekiama ir stambinti, ir naikinti.
Galų gale Lietuvos Respublikos Seimas 2015 metais priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriomis nustatė, kad Lietuvos miškus patikėjimo teise valdo 42 miškų urėdijos. Tada buvo daug ir įnirtingų diskusijų. Buvo įtarinėjama, ar urėdijų reformomis nėra suinteresuoti lobistai – prekeiviai mišku ir medienos perdirbėjai.
Esant mažam urėdijų skaičiui jiems visada lengviau susitarti dėl medienos kainos. Manau, kad dabartinėje situacijoje reikia gerai apsvarstyti, ar reformos eigoje nenukentės rajonų savivaldybėse ir miesteliuose dirbančios nedidelės lentpjūvės.
Monopolizacijos dėka Latvijoje užsidarė mažosios lentpjūvės, ten miškai kertami labai intensyviai, o mūsų šalyje – tausojančiu režimu.
Jau dabar šių įmonių savininkai man išsako nerimą: ar jie galės apsirūpinti išskirtinės kokybės ir specifikacijos mediena, pavyzdžiui, nedidelių medinių laivelių gamybai, baldams ir panašiai.
Analogiška situacija bus ir su mažomis rangos įmonėmis, kurios teikia paslaugas miškų urėdijoms – jos taip pat praras darbą. Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius mums, Seimo nariams, pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad Lietuvos Respublikos urėdijos dirba tikrai efektyviau negu viena įmonė Latvijoje ar panašios įmonės Estijoje, Švedijoje ir Suomijoje.
Monopolizacijos dėka Latvijoje užsidarė mažosios lentpjūvės, ten miškai kertami labai intensyviai, o mūsų šalyje – tausojančiu režimu.
Niekas negali paneigti kito miškininkų argumento, kad visos urėdijos dirba pelningai, moka didžiulius mokesčius valstybei, miškai prižiūrimi itin kruopščiai ir gerai. Tą pripažino ir JAV Jeilio universiteto tyrimas: Lietuva geriausiai pasaulyje saugo miškus.
Žinoma, miškininkai supranta, kad tam tikros reformos būtinos, bet jie nori, kad su jais būtų tariamasi ir plačiai diskutuojama. Šią miškų valdymo pertvarką siūlo Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).
Sujungti urėdijas ne kartą siūlė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pritariu šių metų vasario 14 dieną Prezidentūros išplatintam pareiškimui, kad reikia optimizuoti valstybines įmones. Svarbiausia šio pareiškimo mintis yra ta, kad bet kokią reformą reikia pradėti nuo analizės, išvadų ir tik tada turime apsispręsti, ką norime sukurti, kaip tai pagerins Lietuvos piliečių gyvenimą.
Ši nuostata turi būti pagrindas rengiant miškų valdymo pertvarką ir jos laikymasis gali duoti gerų rezultatų. Reikia gerai įsigilinti, kuriuose šalies rajonuose ši sistema bloga, kiekvienoje urėdijoje atlikti ekonominius ir socialinius paskaičiavimus, nustatyti jos gamybos efektyvumą, įvertinti vykdomas aplinkosaugines ekosistemų ir bioįvairovės funkcijas.
Nereikia pamiršti ir darbų susijusių su jaunuolynų ugdymu, miško kelių tvarkymu, apsauga nuo gaisrų, melioracija, pagalba privatiems miškininkams ir dar daug kitų dalykų. Tada turėsime aiškų vaizdą, nereikės svaidytis kaltinimais, kad kažkas kažką slepia ar yra nesąžiningas.
Manau, kad šiuo metu tikrai ne pagrindinis klausimas, kiek Lietuvoje bus urėdijų, – svarbiausia, kad jos dirbtų efektyviai, o jų darbuotojai būtų tinkamai skatinami už pasiektus veiklos rezultatus.
Miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais. Žinome, kad vietoj 42 miškų urėdijų ketinama įsteigti vieną valstybės įmonę „Lietuvos valstybiniai miškai“ su dvidešimt penkiais padaliniais, daug žmonių neteks darbo.
Teigiama, kad jau suskaičiuota, jog centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet būtų sutaupyta po 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Kalbama, kad nauja miškų valdymo bendrovė bus ne Vilniuje, o kažkur šalies viduryje, kol kas dar neapsispręsta dėl konkretaus miesto.
Urėdams didžiausią nerimą kelia urėdijų savarankiško juridinio asmens statuso praradimas ir kokios gali būti pavaldžių teritorinių įmonių bei pačios centrinės įmonės statusas ir jų funkcijos.
Miškininkų visuomenė ir Seimo nariai nepakankamai žino apie numatomą pertvarką, kuri vis koreguojama ir papildoma naujais aspektais.
Generalinės miškų urėdijos duomenimis, 42 urėdijos valdo daugiau kaip 1 mln. ha valstybinės reikšmės miškų. Vidutinis miškų urėdijos valstybinės reikšmės miškų plotas buvo 25,2 tūkst. ha. Vidutiniškai vienoje urėdijoje dirba apie 95 specialistus ir darbininkus.
Miškų urėdijos 2013 metais buvo suskirstytos į 350 girininkijų, vidutinis girininkijos valstybinės reikšmės miškų plotas buvo 3045 ha.
Vyriausybės programoje itin akcentuojama šalies regionų plėtra, manau, kad reikia svarstyti ir tai, kokią įtaką urėdijų pertvarka gali turėti regionų vystymui. Šiuo metu Lietuvoje yra 10 apskričių, kurios vadinamos regionais, 60 savivaldybių.
Panagrinėjus urėdijų išsidėstymą apskričių lygyje, daugiausiai urėdijų yra Kauno apskrityje – 7 ir jos valdo 12 proc. miškų urėdijų valdomos miškų ūkio paskirties žemės. Miškingiausios šalyje laikomos Alytaus ir Vilniaus krašto žemės.
Šiose apskrityse veikia 11 urėdijų ir jos valdo daugiau kaip 30 proc. visų urėdijų miškų. Mano gimtasis kraštas – Klaipėdos apskritis – turi dvi Kretingos ir Šilutės urėdijas, kurios valdo 78 tūkst. ha miškų, arba 7 proc. nuo visų urėdijų miškų.
Pradedu mąstyti. Jeigu jos bus sujungtos, tai atstumas tarp Šilutės ir Kretingos sudaro 75 kilometrus, o nuo jų urėdijų kraštinių ribų – apie 200 kilometrų. Kažkaip sunkoka suvokti jų bendrą darbą ir valdymą.
Jeigu šios urėdijos bus paverstos teritoriniais padaliniais, o valdymo įmonė bus kažkur Lietuvos viduryje, tai kiek kartų jų darbuotojams teks važinėti į centralizuotus padalinius, teikti atskaitomybės dokumentus ir panašiai?
Visko į elektronines priemones nesuvesi. Kreipiausi į Šilutės miškų urėdą Vaidą Bendaravičių. Jis siūlo nuosaikesnę valstybinių miškų pertvarką, t. y., optimizuoti valstybinių miškų skaičių, suformavus ekonomiškai stabilias optimalaus dydžio miškų urėdijas ir išsaugoti jų ekonominį savarankiškumą. Tai įgalins dar labiau padidinti miškų urėdijų veiklos efektyvumą, turto grąžą valstybei su minimaliomis socialinėmis pasekmėmis.
Suprantama, laikmetis reikalauja daugiau investuoti ir diegti naujas technologijas, įsigyti galingesnę ir didesnio našumo techniką. Smulkios urėdijos to padaryti negali, todėl iš tikrųjų teisingiausias kelias reformos pradžioje – ekonominės analizės pagalba atrinkti mažiau efektyviai veikiančias miškų urėdijas ir jas sujungti su gretimomis ekonomiškai stipresnėmis urėdijomis. Vėliau veiklos rezultatai ir laikas parodys, ar tikslinga steigti kelias ar vieną valstybinę miškų įmonę.
Mane labai neramina Aplinkos ministerijos užmojis atleisti 400 administracijos darbuotojų. Kur darbo ieškoti iš pareigų atleistam miškininkui? Juk jo viso gyvenimo prasmė ir pašaukimas – tarnauti miškams!
Valstybė privalo prisiimti atsakomybę už jų įdarbinimą ir perkvalifikavimą. Centralizuojant bendrąsias administracines funkcijas valdymo įmonėje reikės kurti atitinkamus padalinius, į kuriuos teks priimti darbuotojus iš tos vietovės, kurioje įsikurs valdymo įmonė.
Bus naikinami etatai urėdijose, atleidžiami darbštūs ir pareigingi žmonės, o kitoje vietoje bus ieškoma naujų darbuotojų, kurių, manau, ne taip mažai reikės. Būtų geriau eiti tuo keliu, kurį siūlo Šilutės miškų urėdas.
Dar kartą noriu trumpai pareikšti nuomonę apie pertvarką laikui bėgant. Miškų įstatyme teigiama, kad Lietuvoje turi būti 42 urėdijos. Vyriausybė artimiausiu metu turėtų svarstyti įstatymo pakeitimo projektą, siekiant atsisakyti fiksuoto jų skaičiaus.
Kovo mėnesį šis projektas pasieks Seimą. Manau, kad Seimo nariams kils labai daug klausimų dėl urėdijų pertvarkos. Sutikime, juk nėra pilnai paruošto reorganizavimo plano, nėra ir alternatyvų. Jį optimistiškai tikimasi parengti per pusmetį.
O kur dar pats urėdijų reorganizavimo ar pertvarkos procesas, o svarbiausia – kokie bus pertvarkos kaštai? Skelbta, kad įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“ turėtų savo veiklą pradėti vykdyti jau 2018 metų sausio mėnesį. Ar tai realu?
Prisimenu 2008 metus, kai Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas buvo pasiūlęs miškus perduoti Žemės ūkio ministerijai, tačiau tam nebuvo pritarta.
Tuometinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos narys Viktoras Rinkevičius teigė, kad miškai auga ant žemės, vadinasi, žemė yra svarbesnė ir nurodė, kad Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvos miškams atkeliauja į Žemės ūkio ministeriją.
O kai tenka šią paramą dalyti, neretai tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, kyla didžiuliai nesusipratimai.
Sujungus visas urėdijas į vieną įmonę, sukurtume kažką panašaus į buvusią Miškų ministeriją. Turiu didžiulę darbo patirtį žemės ūkio valdymo srityje, prisimenu istoriją, kai 2012 metais atskirai veikę ir valstybei priklausę žirgynai – „Vilniaus žirgynas“, „Sartų žirgynas“ bei „Nemuno žirgynas“ – buvo sujungti ir įkurta bendrovė „Lietuvos žirgynas“.
Pirmieji šios bendrovės veiklos metai buvo lyg ir neblogi, tačiau tolimesni veiklos rezultatai, deja, buvo ir yra apgailėtini. Puikiai žinau, kokią įtaką ūkininkams turi pieno perdirbimo monopolis, nes rinką valdo tik kelios didžiulės pieno perdirbimo įmonės.
Apie prekybos monopolį jau nekalbu, šioje sistemoje derybų dėl kainų nėra. Pasakysiu atvirai: mane labai neramina tai, kad per šią miškų reformą bus sukurta viena įmonė, kuri palaipsniui gali pavirsti į monopolistinę – ji užims visą rinką ir diktuos savo sąlygas, be to, gali būti sudarytos visos sąlygos privatizuoti valstybinius miškus arba juos nuomoti.
Miškai – valstybės ištekliai, Seimo nariams labiausiai turi rūpėti, kad šis gamtos turtas tik didėtų. Nesu miškininkystės specialistas, tačiau savo nuomonę išsakiau, todėl kviečiu miškininkų visuomenę, Seimo narius, visus, kuriems rūpi Lietuvos miškų ateitis, pasisakyti, pareikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymus šiais mums visiems rūpimais klausimais.
Išdavystės už pinigus mums niekas neatleis.
Alfredas Stasys Nausėda yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas
