Ne veltui jau daugiau nei 16 mėnesių apie tai diskutuojame su visais socialiniais partneriais – profesinėmis sąjungomis, pensininkų atstovais, darbdaviais. Kiekvienas turi savo reikalavimų, o mes stengiamės rasti visiems priimtinas teisės aktų formuluotes, kad mūsų vaikai ir anūkai ne tik liktų, bet ir uždirbtų Lietuvoje, o mes patys ir visa vyresnioji karta oriai gyventume sulaukę pensijos.
Tačiau man skaudžiausia, kad demokratinėje visuomenėje kartais ieškome aštriausių būdų savo nuomonei išsakyti. Su visa pagarba visoms profesinėms sąjungoms, manau, kad ne tuo keliu reikėtų eiti. Pakankamai turime išorės iššūkių, kad viduje taip skaldytumėmės.
Man skaudžiausia, kad demokratinėje visuomenėje kartais ieškome aštriausių būdų savo nuomonei išsakyti. Su visa pagarba visoms profesinėms sąjungoms, manau, kad ne tuo keliu reikėtų eiti.
Teikti visuomenei ne visiškai teisingą informaciją ir ja klaidinti mažų mažiausia nėra garbinga.
Socialinį modelį sudaro 34 įstatymai, 7 iš jų – pagrindiniai.
Kiekvienas Lietuvos pilietis jų neperskaitys, todėl vadovaujasi tuo, kas skleidžiama viešojoje erdvėje. Spontaniški, neatsakingi profesinių sąjungų ar politikų pasisakymai tikrai nepadeda rasti sprendimų.
Socialiniame modelyje yra ne tik Darbo kodeksas. Tiems, kurie teigia atstovaujantys visiems dirbantiems asmenims, turėtų rūpėti ir tvaraus Socialinio draudimo, Pensijų indeksavimo, nedarbo draudimo bei Užimtumo didinimo sprendiniai, pasiūlyti kituose įstatymų projektuose.
Skaudu, kad kritikai kalba apie vieną Socialinio modelio dalį ir nemato teisinės, socialinės visumos.
Pateiktuose teisės aktuose visos tos dalys viena su kita susipina ir tik jos gali žmogui pagelbėti – užtikrinti jo ateitį, socialines garantijas. Visiškai nesutinku, kad tai naudinga tik darbdaviams. Jie dirba ir esant dabartiniam Darbo kodeksui, tačiau jis nefunkcionuoja, neatlieka savo vaidmens, sukuria saugumo iliuziją, bet realybėje neveikia.
Juk turime galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie tai, kas bus po 10-20 metų, turime kovoti su demografiniais iššūkiais, galvoti, kaip pritraukti į Lietuvą investicijų. Dabar mes nepatrauklūs ne tik užsienio investuotojams, bet net daliai Lietuvos piliečių, nes jie negauna savo socialinių garantijų...
Dabar mes nepatrauklūs ne tik užsienio investuotojams, bet net daliai Lietuvos piliečių, nes jie negauna savo socialinių garantijų.
Vienas iš 5 dirbančių asmenų dirba už minimalią algą. Naujame Darbo kodekse numatyta, kad minimali alga gali būti mokama tik nekvalifikuotam darbuotojui, o minimalios algos kėlimas neturi priklausyti nuo politikų valios – tai turi priklausyti nuo ekonomistų, ekspertų išvadų kartą per metus įvertinus situaciją, prognozuojant ateities tendencijas.
Tas pats ir kalbant apie pensijų indeksavimą. Ar normalu, kad 2008 m., rinkimų metais, tris kartus buvo didintos pensijos? O po to šešerius metus ne tik nedidintos, bet dar ir neteisėtai mažintos?
Taip neturi būti.
Reikia analizuoti ir realiai vertinti situaciją, o pensijas, išmokas didinti pagal aiškiai nustatytas taisykles, minimalią mėnesinę algą – pagal ekonominius rodiklius, ekspertų vertinimus ir siūlymus. Tada nėra interpretacijų, nėra politikavimo. Ar blogai, kai yra stabilumas?
Kalbant apie užimtumą ir Darbo kodeksą – mes siūlome daugiau darbo sutarčių rūšių ir lankstaus darbo grafiko galimybę. Pastaroji būtų ypač naudinga jaunoms šeimoms, o, pavyzdžiui, darbo dalijimosi sutartis naudinga jauniems žmonėms, kurie neturi praktikos, ir senjorams, kurie gali perduoti savo patirtį.
Siūlome įmonėse stiprinti darbuotojų atstovimą, suteikiant išimtinę teisę profesinių sąjungų atstovams derėtis dėl kolektyvinių sutarčių, tuo pačiu gerinti informavimą ir konsultavimą kuriant darbo tarybas, kurios užsiimtų informacine, šviečiamąja veikla. Darbuotojai turi žinoti, kaip gyvena jų įmonė, koks vidutinis atlyginimas, kad nebūtų naujienų apie netikėtus bankrotus lyg iš giedro dangaus.
Ar blogai, kad atsirastų dar vienas instrumentas, kuris veiktų darbuotojo naudai?
Profesinių sąjungų keliama didžiausia problema dėl išeitinės išmokos dydžio, darbo laiko reguliavimo. Bet pažiūrėkime: kai 2009 m. buvo ekonominė krizė, buvo atleista daugiau nei 300 tūkst. darbuotojų, ir vos 3 proc. jų gavo išeitines išmokas.
Išanalizavus dar giliau paaiškėja, kad tuos 3 proc. gavusių išeitines išmokas sudaro daugiausiai biudžetininkai ir valstybės tarnautojai, o privačiame versle jas gaunančių ženkliai mažiau.
Kalbant apie darbo laiką, reikia pagalvoti apie patį žmogų, jo sveikatą, galimybes, bet ir apie tai, kad jis turi turėti galimybę pabūti su šeima, mokytis. Tad ar pasiūlyta 60 valandų maksimali riba dirbant pagal kelias sutartis yra blogai?
Profesinės sąjungos kažkodėl nesirūpina žmonėmis, kurie netenka darbo. Šiandien situacija tokia – nedarbas Lietuvoje apie 153,8 tūkst. Nedarbo draudimo išmoką gauna žmogus, kuris prieš netekdamas darbo per 36 mėnesius bent 18 mėnesių dirbo. Jis gauna fiksuotą išmoką, tačiau tas lėšas jis pats susimokėjo per socialinio draudimo įmokas. Kai po 6 mėnesių išmoka baigiasi, jis gali kreiptis į savivaldybę socialinės pašalpos.
Mes pasiūlėme, kad žmogus, kuris prieš per 24 mėnesius bent 12 iš jų dirbo, netekęs darbo, nedarbo išmoką gautų ne 6 mėnesius, o 9 mėnesius, pradedant nuo 75 proc. darbo užmokesčio, kas tris mėnesius ją po truputį mažinant. Taikant tokią metodiką žmogus ilgiau ir labiau būtų finansiškai apsaugotas, turėtų daugiau laiko ir galimybių susirasti darbą.
Netekto darbingumo lygis: šiandien turime tris neįgalumo grupes, ir skirtumai tarp jų finansine prasme yra didžiuliai – darbingumo lygis vos 5 proc. skiriasi, o išmoka jau smarkiai mažesnė. Tad mes siūlome visiškai naują įstatymą, kuriame neįgalumo lygis diferencijuojamas kas 5 proc.
Parengti naują Socialinį modelį nebuvo tiesiog ministerijos užgaida – naujovės reikalingos kaip oras.
Taip kiekvienas žmogus nebūtų nuskriaustas, nes negalią turintiems žmonėms tikrai labai sudėtinga gyventi, integracijos laukas neparuoštas, didžioji dauguma, net ir galėdami dirbti, neturi tokios galimybės, tad neįgalumo išmoka jiems labai svarbi.
Visa tai, apie ką aš kalbu, subtilybės, į kurias reikia įsigilinti. Nors viename įstatyme siūlomas sprendimas iš pirmo žvilgsnio lyg ir šiek tiek bloginantis situaciją, kitame dirbantis asmuo gauna savotišką pagalvę.
Profesinės sąjungos apie visa tai kažkodėl nekalba.
Parengti naują Socialinį modelį nebuvo tiesiog ministerijos užgaida – naujovės reikalingos kaip oras. Manau, pirmą kartą į situaciją buvo pažiūrėta taip kompleksiškai ir tokiu mastu. Taip, produktas nėra 100 proc. tobulas, bet pamatiniai dalykai sudėlioti teisinga linkme, o kai kuriose vietose galima tartis ir įstatymų nuostatas koreguoti.
Esu tikra, kad naujas Socialinis modelis duos didžiulę pridėtinę vertę, tačiau tokie pokyčiai neduoda rezultato čia ir dabar. Visi mes esame žmonės ir pokyčius labai sunkiai priimame. Tačiau šie pokyčiai būtini, nes turime daug problemų dėl žmonių saugumo darbo rinkoje, socialinio draudimo, socialinių garantijų, mūsų darbo santykius reglamentuojantys įstatymai neatspindi šių dienų realijų.
Algimanta Pabedinskienė yra socialinės apsaugos ir darbo ministrė, Darbo partijos atstovė
