Didžioji dalis politikų, užuot siūlę efektyvius sprendimo būdus, toliau tęsia tuščias diskusijas, kuriose dominuoja viena tema – situacijos pristatymas ir „kas būtų, jeigu būtų“ simuliavimas – kaltinant aplinką, socialinius darbuotojus, visuomenę ir t.t.
Vasariui dar net neįpusėjus, pateikiu konkrečius mano kuruojamos ministerijos siūlymus ir priemones, ką ir kaip reikia taisyti, kaip keisti socialinių darbuotojų aplinką ir juos labiau motyvuoti darbui ir didesniam dėmesiui šeimai ir vaikams.
Duotas pavedimas parengti būtinus teisės aktus, kad nuo 2017 m. vienas socialinis darbuotojas rūpintųsi ne daugiau kaip 10 šeimų ar asmenų. Nuo 2017 m. turėtų būti įsteigta papildomai 391 pareigybė. Jos sumažins krūvį socialiniams darbuotojams, dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis ir jie galės vietoj 2–4 val. vienai šeimai skirti po 8-10 val. Tam 2017 m. biudžete papildomai turėtų būti numatyta apie 4 mln. eurų.
Duotas pavedimas parengti būtinus teisės aktus, kad nuo 2017 m. vienas socialinis darbuotojas rūpintųsi ne daugiau kaip 10 šeimų ar asmenų.
2012 m., kai tapau ministre, padėtis buvo tokia – vienas socialinis darbuotojas dirbo su 30 šeimų. Dabar vidutiniškai vienam darbuotojui tenka 15 šeimų.
Primenu, kad ministerija 2016 m. jau padidino socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimoms, skaičių (2015 m. savivaldybėse jų buvo 741,5, dabar yra 766 tokios pareigybės).
Ne tik krūvis yra problema. Jau nuo 2014 m. koalicijos kolegoms įrodinėjau, kad socialinis darbuotojas yra tiek pat svarbus kiek mokytojas ar gydytojas, nes jis gydo šeimų ir žmonių santykių žaizdas, o atlyginimas jo trečdaliu ar daugiau mažesnis. 2015 m. pagaliau buvau išgirsta ir jau šį sausį socialiniai darbuotojai gavo 70 eurų/mėn. padidintą darbo užmokestį.
Tačiau neturėtume sustoti, nes nuoseklus darbo užmokesčio augimas turi būti tęsiamas. Taigi siūlysiu 5-10 proc. kelti atlyginimus ir kitais metais.
Socialiniams darbuotojams tenka pakelti itin didelį emocinį krūvį, nes jie nuolat dirba su įvairias problemas, krizes išgyvenančiais asmenimis. Dėl to jiems būtina nuolat tobulinti profesinę kompetenciją, jiems reikia nuolatinės ir periodinės supervizijos bei kitų tobulinimosi formų.
Pasitelkus superviziją – ugdomąjį konsultavimą, sukuriama pasitikėjimu grįstu atmosfera, kurioje socialiniai darbuotojai išsilaisvina nuo susikaupusių emocijų ir tada gali pradėti analizuoti ir spręsti darbo situacijas, kurios atrodo „užstrigusios“ ar be išeities.
Nuo 2016 m. kovo mėn. bus skirtas papildomas finansavimas savivaldybėms socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, profesiniam konsultavimui ir profesinei kompetencijai tobulinti. Tam Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skirs apie 200 tūkst. eurų.
Turime atsigręžti ir į su socialinės rizikos šeimomis dirbančius darbuotojus bei suteikti jiems visas būtinas priemones dirbti su šiomis šeimomis – pradedant techniniais dalykais, baigiant metodikomis, profesiniu konsultavimu ir net emocine pagalba.
Kad socialiniams darbuotojams būtų užtikrintos techninės galimybės teikti kokybiškas paslaugas, kreipiausi ir dar kartą kreipsiuos į savivaldybes, kitus socialinių darbuotojų darbdavius, kad šie aprūpintų darbuotojus visomis reikiamomis darbo priemonėmis – transporto (arba užtikrintų galimybę kompensuoti kelionės išlaidas), darbų saugos, mobiliojo ryšio ir kt.
Dar šiais metais aktyviausiose savivaldybės, o kitais metais ir likusiose, pradės veikti bendruomeniniai šeimų namai, kur kiekviena šeima galės gauti konsultacijas, patarimą ar pagalbą.
Nenoriu palikti socialinių darbuotojų vienų, todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento vadovams pavedžiau suformuoti mobilią metodinės pagalbos ir priežiūros komandą.
Dešimtyje pilotinių savivaldybių ji turėtų įvertinti taikomas vaiko teisių apsaugos užtikrinimo ir socialinių paslaugų socialinės rizikos šeimose teikimo bei organizavimo priemones ir sukurti kiekvienai iš 10 savivaldybių priimtiną socialinės srities tarpinstitucinio vietos bendradarbiavimo modelį. Ateityje ši komanda gali tapti nuolatinė ir atlikti ne tik stebėsenos, bet ir nuolatinio konsultavimo, pagalbos, reagavimo į krizines situacijas funkcijas.
Galiausiai noriu priminti tai, kuo tikiu ir jau pristačiau, kad dar šiais metais aktyviausiose savivaldybės, o kitais metais ir likusiose, pradės veikti bendruomeniniai šeimų namai, kur kiekviena šeima galės gauti konsultacijas, patarimą ar pagalbą, taip pat dalyvauti neformalaus ugdymo mokymuose ar seminaruose.
Ir tada socialiniams darbuotojams į pagalbą turėtų ateiti mobilios pagalbos (psichologo ar kitų specialistų) grupės, skirtos darbui su šeima. Šios grupės galėtų atvykti kuo arčiau šeimos, pvz., į seniūniją, o esant būtinybei, ir į šeimą.
Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai veiksmų plano projekte numatomas visas socialinės atskirties prevencijos paslaugų paketas (pozityvios tėvystės mokymai, psichologinis konsultavimas, psichosocialinė pagalba, sociokultūrinės paslaugos, vaikų priežiūros, mediacijos (tarpininkavimo) paslaugos, kt.). ir tam numatyta skirti per 21 mln. eurų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė tiek esamų, tiek naujų priemonių, todėl neabejoju, kad vidaus reikalų ministras, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos ministrės pateiks ir savo siūlymus, kurie palengvins darbą su rizikos šeimomis sprendžiant ne tik intervencijos, bet ir prevencines problemas.
Kalboms ir posėdžiams, diskusijoms jau neturime laiko, laikas įgalinti socialinius darbuotojus sudarant jiems aprūpintas, motyvuotas darbo vietas, o jie atsilygins rūpindamiesi ir jautriai globodami šeimas ir vaikus!
Algimanta Pabedinskienė yra socialinės apsaugos ir darbo ministrė, Darbo partijos atstovė
