Atgavus nepriklausomybę, gerokai nusidėvėjusio gatvių tinklo atnaujinimui bei plėtojimui reikėjo ženklių investicijų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pora laikotarpių, kai miesto gatvės tikrai labai prastai atrodė.
Ir kas gi atsitiko dabar, kai miestas turi tiek pinigų, kad net neužtenka nei nuovokos, nei fantazijos, nei supratimo, ką su jais daryti? Begaliniai lopiniai sostinės gatvėse man primena vaikystėje matytas neapsakomo margumo karnavalines čigoniškas kelnes. Besibaigiančios kadencijos miesto darbo vaisiai, kaip ir beveik pusės amžiaus senumo vaizdiniai, palieka neišdildomą Tų kelnių įspūdį.
Tai dėsninga – savivaldybė nebeturi nė vieno specialisto, kada nors vadovavusio kelio, gatvės tiesimo ar remonto darbams. Ne ką geresnė padėtis ir uždarojoje akcinėje bendrovėje „Grinda“, kurią valdo savivaldybė. Įmonė visą laiką buvo dešinioji jos ranka tiek tvarkant gatves, tiek kaip patarėjas – pasiūlymų teikėjas.
Po „modernios“ vadybos įdiegimo šioje bendrovėje nebeliko nė vieno kelininko nei tarp aukščiausiųjų, nei tarp vidutinės grandies vadovų, liko vos keletas atestuotų specialistų. Panaši padėtis ir kitose savivaldybės įmonėse. Eilinis miesto vadovų bandymas su kosminiu laivu mėginti suarti daržą.
Dabar apie lopus. Jeigu matome, kad būtinas remontuoti asfaltbetonio dangos plotas magistralinėse ir greitojo eismo gatvėse viršija 25% dangos ploto, tai, žvelgiant į poros-trejeto metų perspektyvą, tokiame ruože tiek eksploataciniu požiūriu, tiek vertinant finansiškai – turi būti klojamas ištisinis dangos sluoksnis. Mažesnės svarbos gatvėse turi būti priimami analogiški sprendimai, kai numatomų užtaisyti duobių plotas viršija 35%. Vieno kvadratinio metro ištisinės vienasluoksnės dangos kaina yra apie du kartus mažesnė už duobių užtaisymo kainą.
Mačiau tikrai nemažai „svieto“, bet tokių lopiniuotų gatvių tikrai niekur nėra. Pažiūrėkime, kas gi vyksta Geležinio Vilko gatvėje ties Baltupiais, Jeruzalės g., Ukmergės gatvėje važiuojant per Šeškinę, Žirmūnų g., Laisvės prospekte Karoliniškėse, Olimpiečių g., Žadeikos g., Žaliųjų ežerų g. link Europos parko, St. Batoro g. ir taip toliau. Nesudėtinga paskaičiuoti, kiek už lopams išleistus pinigus vilniečiai galėjo gauti normalios gatvių dangos.
Yra ir kita, techninė šio reikalo pusė – beveik niekada atskirame lope dėl objektyvių priežasčių nepavyksta pasiekti reikiamo asfaltbetonio masės sutankinimo, sunku išgauti ir lygumą. Susidaro daugybė siūlių – sandūrų dangoje, o tai yra kelininkų siaubas, nes toje vietoje neilgai trukus formuosis plyšiai ir duobės.
Švaistomi pinigai ne tik čia, kiek dar išardyta ir pakeista naujais šaligatvių, perstatyta kelio bortų, nors nemaža dalis jų galėjo tarnauti dar ne vieną dešimtmetį. Naujausias pavyzdys – B.Sruogos gatvė.
Ne mažiau už duobes vairuotojus erzina nusėdę šulinių dangčiai. Kai miesto valdžia pasigyrė išsprendusi finansų problemą, turėjo atsirasti tikslinė šulinių dangčių aukščio sureguliavimui gatvių važiuojamojoje dalyje, programa.
Šimašius mėgsta karpyti juosteles ir kad palyda būtų kuo gausesnė – prie mažesnių, net ir labai svarbių darbų rezultato juostelės nenukirpsi... Todėl per šiuos beveik ketverius metus vardan didingų darbų eilinis gatvių eksploatavimas buvo beveik pamirštas – šaligatvių ir kelio dangos defektai akis bado net centre ir Senamiestyje.
Visais varpais skambinama apie stoties rajono pavertimą prestižiniu, o kaip atrodo jau porą metų netvarkomi išbyrėję šaligatviai, suirę gatvės bortai Gėlių gatvės prieigose? Įgriuvęs šaligatvis ties Halės turgaviete? Jau beveik pusmetį stovi sujaukta Kauno gatvės atkarpa tarp Mindaugo ir Algirdo gatvių.
Akis bado ir ne mažiau kaip trejus metus nepastatyti atitvarai pėstiesiems skiriamojoje juostoje Ukmergės gatvėje ir daugelyje kitų vietų. Susidaro įspūdis, kad miesto pareigūnai gatvėmis važinėja užrištomis akimis.
Rekonstruojant Gedimino prospektą kitos spalvos trinkelėmis buvo nužymėti dviračių takai. R.Šimašius juos išplatino baltais dažais. Kitos spalvos trinkelėmis pažymėtas dviračio tako plotis tenkino visus normatyvus. Įtariu, kad naują tako plotį meras nustatė vadovaudamasis tais pačiais principais kaip ir Rusijos caras, nurodydamas geležinkelio bėgių tarpvėžės plotį... Jeigu kas nors nežino, ką tai reiškia, pasiklauskite vyresnės kartos vyrų.
Programos vinis mieste. Lietuvai – 100, šiaip ne taip atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui. O Lietuvos patriarcho vardu pavadinta gatvė, tiksliau jos atkarpa tarp Teatro ir Pylimo gatvių, šaukte šaukiasi pagalbos. Mieste tikrai nerasite labiau apleistos vietos.
Esant tokiam biudžetui – net šluota kampe sugebėtų taip valdyti miestą. Nesugebama vilniečių labui panaudoti net Kelių plėtros programos lėšų. Per šią kadenciją nepanaudota ir grąžinta apie VIENĄ MILIJONĄ eurų. Prarasta beveik 100 000 m2 5 centimetrų storio asfaltbetonio dangos, t.y. apie 20 kilometrų 5 metrų pločio gatvės. Iki tol beveik du dešimtmečius buvo kaunamasi, tiesiogine to žodžio prasme, siekiant kuo daugiau gauti Vilniaus miestui šios programos, anksčiau vadintos Kelių fondu, lėšų.
Kitaip ir negalėjo būti, kai vienas visą kadenciją prasėdėjo „feisbuke“, kiti gyrėsi neva sutvarkę finansus, o pats jauniausias nuveikė labai daug – išgriovė pertvaras 17-tame aukšte.
Paliečiau tik siaurą temą, nors puikiai išmanau miesto reikalus, nuolat analizuoju situaciją mieste – miestas neturi Šeimininko.
Algimantas Vilūnas yra buvęs savivaldybės įmonės „Grinda“ vadovas.
