Palaikiau Prezidentės veto, nors valdantieji „valstiečiai“ ir dauguma „socialdarbiečių“ frakcijos, kuriai priklausau nebūdamas G.Kirkilo partijos nariu, balsavo prieš. Palaikiau Prezidentės veto kartu su opozicija. Tai tikrai nėra įprasta, todėl norisi plačiau pakomentuoti savo pasirinkimą.
Pirmiausia, kaip buvęs XVI Vyriausybės premjeras, esu labiau įsigilinęs į problematiką nei kiti Seimo nariai. Suprantu, kad dalis kolegų dėl objektyvių priežasčių, būdami mažiau informuoti, tapo manipuliacijų ir klaidinimų aukomis. Tai iš dalies paaiškina situaciją, tačiau nepateisina tų parlamentarų, kurie arba neįsigilino, arba vadovavosi emocijomis, o gal ir sąmoningai pataikavo savanaudiškiems verslo interesams. Politikams, o ypač aukščiausio rango, negalima priiminėti prieštaringų sprendimų, negalima sau leisti prabangos ignoruoti faktus ir pasiduoti emocijoms bei politinei konjunktūrai. Kai valdai visą informaciją, atsakomybė padidėja dešimteriopai. Ypač, jei matai, kokiu būdu, su kokių jėgų bei žmonių pagalba suinteresuotos jėgos stengiasi įtvirtinti joms reikalingus sprendimus.
2013 metais, kai pradėjau vadovauti Vyriausybei, susidūrėme su privačiomis interesų grupėmis, nekontroliuojamai šeimininkaujančiomis energetikos, ypač šilumos gamybos, sektoriuje. Aktyviausiai šios grupės veikė Vilniuje ir Kaune, pigią biokuro šilumą parduodamos už didesnę dujų kainą, skirtumą pasiliekant sau. Šių interesų grupių galutinis tikslas buvo monopolizuoti visą atliekų tvarkymo grandinę nuo surinkimo, rūšiavimo iki pardavimo galutiniam vartotojui ir taip užsitikrinti išskirtinę padėtį rinkoje bei garantuotus viršpelnius.
Siekdami reformuoti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkį, nusprendėme statyti valstybės kontroliuojamas ir reguliuojamas kogeneracines elektrines, kurios ne tik gamintų pigesnę šilumą, sumažintų vartotojų išlaidas už elektrą, bet ir padėtų spręsti atliekų tvarkymo klausimus. Galima įsivaizduoti, koks buvo tų verslo grupių susierzinimas, kai paaiškėjo, jog tuometinė Vyriausybė nuosekliai ir be išlygų ėmėsi ginti vartotojų teises bei viešąjį interesą! Nuo pirmų šių projektų įgyvendinimo dienų patyrėme didžiulį pasipriešinimą, tačiau tuometinei Vyriausybei pavyko suvaldyti situaciją ir įveikti daromas kliūtis.
Akivaizdu, jog buvo sutelktos milžiniškos pajėgos siekiant diskredituoti valstybinį kogeneracinių elektrinių projektą. Naudojantis žmonių jausmais buvo kaitinamos emocijos, brukama niekuo nepagrįsta nuomonė, neva atliekų deginimas yra pavojingas visuomenės sveikatai. Bet jeigu paklausčiau kiekvieno iš jūsų, kur pasirinktumėte gyventi – šalia modernios atliekų deginimo jėgainės ar šalia sąvartyno – manau, kad atsakymas būtų aiškus. Vakarų Europa jau pasirinko.
Kogeneracinių jėgainių projektas svarbus ir energetinės nepriklausomybės stiprinimo požiūriu. Būtina padidinti elektros energijos gamybos pajėgumą, jei norime atsijungti nuo Rytų elektros tinklų. To nepadarius galime pakibti tarp dviejų energetinių sistemų, nes Rytai gali atjungti Lietuvą nuo savo energetinės sistemos anksčiau nei tam būsime pasiruošę, juolab, kad Kaliningrade jau veikia trys kogeneracinės elektrinės, statoma ir ketvirta. Apgailėtina, tačiau kartais Lietuvos verslo, mėginančio įtvirtinti savo įtaką, interesai sutampa su interesais jėgų, siekiančių silpninti Lietuvos valstybę. Ne mažiau apgailėtina, kad politikai neįsigilina į problematiką, vadovaujasi abejotinais argumentais, taip tik kiršindami visuomenę. Žinoma, tokia visuomenė tampa patogi – susipriešinę žmonės geriau pasiduoda įtakai bei manipuliacijoms.
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad dviejų politinių jėgų konflikto dėl kogeneracinių elektrinių negalima pavadinti eiliniu susidūrimu tarp Seimo daugumos ir Prezidentūros. Sprendimas dėl kogeneracinių elektrinių yra susijęs ne vien su šilumos gamyba ar atliekų tvarkymu. Tai – valstybinės energetinės politikos klausimas, neatskiriamas nuo nacionalinio saugumo ir būtent šiuo lygmeniu jis ir turi būti sprendžiamas.
Algirdas Butkevičius yra buvęs Lietuvos ministras pirmininkas.
