Akivaizdu, jog dabartinių opozicijos partijų palaikymas visuomenėje auga, ypač Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio (LRLS). Nors kita opozicinė jėga Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimų nelaimėjo, žvelgiant bendrai – rezultatas vis tiek džiugina.
Vis dėlto, užmigti ant laurų ir džiaugtis menkstančiu dabartinės valdžios populiarumu negalima, ypač konservatoriams. Nors ilgametė ir vaisinga Andriaus Kubiliaus komandos lyderystė sutelkė beveik nekintantį TS-LKD rinkėjų branduolį – bent apie 180-200 tūkstančių rinkėjų per kiekvienus rinkimus, tokio rinkėjų skaičiaus pergalei Seimo rinkimuose nepakanka. Tą puikiai supranta tiek pats konservatorių pirmininkas, tiek ir visi kiti blaiviai mąstantys partijos veteranai.
Konservatoriai gali ir turi orientuotis į nuosaikius bei socialiai jautrius rinkėjus
Pastarųjų rinkimų tendencijos rodo, jog net buvimas opozicijoje konservatoriams nepadeda užsiauginti savo partijos reitingų. Tuo tarpu LRLS palaikymas visuomenėje stipriai ūgtelėjo.
Viena to priežasčių – dviejų kitų centro dešinės politinių jėgų, Liberalų ir centro sąjungos bei Artūro Zuoko partijų, rinkėjų pritraukimas. Kita – nuosekliai nuosaiki, nepoliarizuojanti ir į visuomenės esminius poreikius atliepianti retorika, kurią įvaldę liberalai patraukia vis daugiau neapsisprendusiųjų balsų.
Aišku, žvelgiant į Puteikio ar Gražulio tipo rėksnių vis dar neišblėsusį populiarumą galima teigti, jog nuo brežnevinio laikotarpio išlikusi baiminga apokaliptinė, sąmokslinė pasaulėžiūra, piktinimasis dėl išsivažinėjančios Lietuvos ir nutautėjimo, nieko konkretaus nesiūlant, dar neišėjo iš apyvartos.
Politikų-rėksnių perspektyva vis dar vilioja kai kuriuos į TS-LKD vadovus pretenduojančius asmenis. Deja, didesniu Puteikiu už Puteikį arba didesniu Gražuliu už Gražulį netaps niekas.
Tokia politikų-rėksnių perspektyva vis dar vilioja kai kuriuos į TS-LKD vadovus pretenduojančius asmenis. Deja, didesniu Puteikiu už Puteikį arba didesniu Gražuliu už Gražulį netaps niekas, tad ir lygiuotis į juos, stengiantis patraukti rėksnių rinkėjus, yra beprasmiška ir politiškai trumparegiška.
Be to, reikia pastebėti, jog su kiekvienais rinkimais tokio tipo elektorato natūraliai mažėja – tai nykstanti karta. Tad ir rėksnių partijos yra pasmerktos gan greitai įsirašyti į politinių marginalų, nepatenkančių į Seimą gretą.
Tęsiant kalbą apie LRLS sėkmę, galima pastebėti tai, jog buvo pritaikyta viena paprasčiausių taktikų patraukti neapsisprendusiųjų balsus – kalbėti ramiai, nuosaikiai ir nuolat šypsotis. Elektoratą auginančių liberalų lyderių vieša laikysena bei retoriniai gebėjimai jau seniai yra didžiulis kontrastas ne tik Petrui Gražuliui, bet kol kas ir daliai TS-LKD partijos atstovų. O dabar tai LRLS ima duoti apčiuopiamų rezultatų.
Kitas svarbus aspektas, kurį ne kartą minėjo sociologai, yra tas, jog daugelis neapsisprendusių rinkėjų nėra ideologiniai grynuoliai. Skirtingai nei konservatorių rinkėjai, kurie iš esmės yra konservatyviai mąstantys žmonės, už liberalus balsuojanti didžioji dauguma anaiptol nėra liberalai.
TS-LKD turi labai stabilų elektoratą, kuriam iš principo yra priimtina jau kelis dešimtmečius nekintanti konservatorių retorika. Tuo tarpu stabilių LRLS rinkėjų yra labai mažai, pvz.: tą labai išraiškingai rodo 2011 m. ir 2015 m. rinkimų rezultatai Vilniaus savivaldybėje – buvo 3,57 proc. ir 0 mandatų taryboje, o šiemet 26,34 proc. ir 15 mandatų taryboje.
LRLS partijos vadovybė per tą laiką iš esmės nepasikeitė, tik išryškėjo du nauji veidai – Remigijus Šimašius (kuris nevengia viešai pripažinti esantis didesnis konservatorius už kai kuriuos TS-LKD atstovus) ir Antanas Guoga (kuris su liberalizmu apskritai turi menkai ką bendro). Tad akivaizdu, jog už LRLS balsavusius žmones patraukė anaiptol ne liberalizmo ideologija.
LRLS sėkmė slypi ne liberalume, o šios partijos lyderių gebėjime kalbėti nuosaikiai bei išlaikyti socialinį jautrumą visuomenei opiais klausimais. Kaip teigia sociologai, daugelis žmonių, net ir renkančių liberalus, iš tiesų pagal pažiūras yra gan konservatyvūs, ypač po to, kai sukuria šeimą ir susilaukia vaikų.
TS-LKD, atsisakiusi aršaus ir perdėm antipopulistinio kalbėjimo gali pretenduoti ir į dabartinius LSDP rinkėjus.
Maža to, reikia prisiminti, jog Lietuvoje nėra tikros kairiosios partijos. Tai rodo, jog iki šiol poreikio tokiai išgrynintos ideologijos bei vakarietiško tipo politinei jėgai nelabai buvo. Tad TS-LKD, atsisakiusi aršaus ir perdėm antipopulistinio kalbėjimo gali pretenduoti ir į dabartinius LSDP rinkėjus.
Tinkamai parinkti žodžiai bei kalbos tonas dėstant savo vertybes ir jas pagrindžiantys konkretūs darbai (kad ir, tarkime, šeimos politikos klausimu) neabejotinai pritrauktų žymiai daugiau potencialių rinkėjų negu dabar vyraujantis šaltas, teorinis moralizavimas, kartkartėmis pereinantis į baimingai apokaliptinę retoriką.
Taigi, visada reikia turėti omenyje, jog absoliuti dauguma eilinių rinkėjų balsuojančių už LRLS, LSDP ar kitas partijas Lietuvoje nėra ideologiniai grynuoliai. Tikrai nemaža dalis atkrito ir nepalaiko TS-LKD dėl konservatorių politikų nesugebėjimo išaiškinti savo vizijos bei pagrįsti jos konkrečiais, betarpiškai suvokiamais darbais.
Atvirkščiai, daugelis jų pagal žmogaus prigimtį natūraliai tampa konservatyvūs ir gali būti patraukti kokybiškai ir iš pagrindų atnaujinant partijos politinę komunikaciją.
TS-LKD reikia ne fasadinių permainų, o tikro atsinaujinimo
Pirmuoju TS-LKD gyvavimo dešimtmečiu (partija įkurta 1993 m.) daugelis politikos apžvalgininkų bei komentatorių spėliojo, ar partija sugebės išlikti po įkūrėjo bei pirmininko Vytauto Landsbergio pasitraukimo.
Tuo metu vidinėse struktūrose dominavusi Sąjūdžio politikų karta parodė išskirtinį susitelkimą ir išgyveno ne tik Landsbergio pasitraukimą, tačiau ir iki tol vykusius Gedimino Vagnoriaus bei Rolando Pakso bandymus suskaldyti partiją.
Antruoju gyvavimo dešimtmečiu, partijos vairą perėmus A.Kubiliui, politologai ėmė svarstyti apie kitą problemą – ar pavyks tuometei Tėvynės Sąjungai užsiauginti naują politikų kartą, kuri deramai pakeis Lietuvai nepriklausomybę iškovojusius politikus. Iš pradžių apie tai buvo kalbama tik intelektualų sluoksniuose. Šiandien apie tai kalba visi – kada pagaliau politikos veteranus pakeis jauni energingų politikų veidai?
Vienas lemtingų lūžių šioje istorijoje sutapo su 2009-10 metų ekonomine krize. Nors A.Kubiliaus vyriausybė tikrai sėkmingai suvaldė nuskęsti ketinusį Lietuvos ūkį, TS-LKD partijos elitui teko paaukoti labai daug.
Daugelis viešumoje šmėžavusių konservatorių veidų buvo susieti su labai nepopuliariais to meto valdžios sprendimais. Kalbu ne tik apie Vyriausybės darbą, tačiau ir apie įvairias Seimo narių iniciatyvas, kurios viešumoje sulaukė itin prieštaringų vertinimų.
Norėdama pritraukti papildomų rinkėjų pergalei Seimo rinkimuose, TS-LKD nebegali žaisti permainų, keisdama vietomis partijos pirmininką su vicepirmininku.
Ilgus metus TS-LKD populiarumą užtikrinusi Sąjūdžio politikų karta didelės dalies Lietuvos piliečių galvose buvo pasąmoningai susieta su nemaloniais prisiminimais iš krizinių metų.
Tai iš esmės lėmė, jog konservatorių palaikymas visuomenėje praktiškai neauga, o socdemų nemenksta, nors jie valdžioje jau įpusėjo trečius metus.
Todėl rimtas, o ne kosmetinis partijos veido atnaujinimas jau yra nebe ateities projektas, o šiandienos būtinybė. Norėdama pritraukti papildomų rinkėjų pergalei Seimo rinkimuose, TS-LKD nebegali žaisti permainų, keisdama vietomis partijos pirmininką su vicepirmininku. Per pastaruosius tris metus tapo akivaizdu, jog neapsisprendusių rinkėjų, taip reikalingų pergalei Seimo rinkimuose, senieji veidai jau nebetraukia.
Suvokdamas aklavietės mastelius, į kurią pateko Sąjūdžio kartos vadovaujama TS-LKD, partijos pirmininkas A.Kubilius ėmėsi skausmingo, tačiau veikiausiai vienintelio potencialiai efektyvaus sprendimo – atsistatydino ir į savo vietą pasiūlė jaunosios kartos atstovą Gabrielių Landsbergį.
Deja, atrodo, tokiu savo sprendimu jis pralenkė laikmetį ir liko visiškai nesuprastas nemažos dalies savo ilgamečių bendražygių. Šie, vietoje to, kad apsidžiaugtų daug valios pastangų reikalaujančiu, bet toliaregiškai išmintingu sprendimu ir patys savo pozicijas imtų užleidinėti aktyvesniems kolegoms, padarė visiškai priešingai.
Iki tol daugiausia savo reikalais užsiėmę ir tarpusavyje fundamentaliai nesutarę politikai, pajutę gaivų permainų vėją, staiga susivienijo. Ilgus metus jiems padėjęs jaunimas buvo nebyliai paragintas viešai atsisakyti savo politinių ambicijų. Tokiu būdu jie nedviprasmiškai parodė visuomenei, kad ši TS-LKD dalis pritartų permainoms, bet tik ne savo sąskaita.
Man, kaip ir daugeliui eilinių rinkėjų, būtų sunku patikėti lozungais apie permainas ir atsinaujinimą, jei į rinkimus partiją vestų tie patys, dvidešimt metų partijos ir valstybės vadovybėje šmėžavę veidai.
Dar daugiau – ar galima tikėti politikais, prisiekinėjančiais „gražinti“ tradicines vertybes bei idėjas į TS-LKD vykdomą politiką, jeigu patys, ilgus metus būdami partijos vadovybėje, nepadarė nieko, kad tos vertybės nebūtų „prarastos“?
Ar galima tikėti politikais, prisiekinėjančiais „gražinti“ tradicines vertybes bei idėjas į TS-LKD vykdomą politiką, jeigu patys, ilgus metus būdami partijos vadovybėje, nepadarė nieko, kad tos vertybės nebūtų „prarastos“?
Vietoje išvadų
Gaila, jog Sąjūdžio pagrindu susiformavusioje konservatorių partijoje net ir po 25-erių metų be Gabrieliaus Landsbergio neatsiranda nei vieno rimto jaunosios kartos lyderio, pasiryžusio imtis politinės atsakomybės už Lietuvos ateitį.
Tai aiškiai bylo, jog į TS-LKD gretas vengia įsijungti charizmatiški ir savo srityse jau specialistais tapę visuomenės atstovai.
Tad belieka viltis, kad Gabrielius bus tas žmogus, kuris atidarys privertas TS-LKD politinės bendruomenės duris ir parodys visuomenei, jog ši partija nėra siauras, uždaras draugų ratelis.
Šis komentaras paskelbtas tinklalapyje politologas.lt
