Prieš kelias savaites teko itin įdomiai pabendrauti su Lietuvoje viešėjusio Mykolo Romerio universiteto strateginio partnerio – Pietų Korėjos Dongseo universiteto Verslo administravimo profesoriumi bei strategijos vadovu Kyongho Hahn. Profesorius taip pat skaitė pranešimą Baltijos regiono šalių investuotojų forume, taip pat dalyvavo diskusijoje apie švietimą.
Pietų Korėja – technologinės, socialinės pažangos pavyzdys, tačiau daug kam naujiena, kad ši šalis taip pat susiduria su panašiais demografiniais iššūkiais ir rimtai galvoja, kaip juos atremti. Lietuvoje gyventojų skaičius ženkliai pradėjo mažėti 2009–2010 metais.
Pietų Korėjoje šios tendencijos pradėjo ryškėti tik dabar, tačiau korėjiečiai nedelsia ir jau dabar imasi universitetų pertvarkos. O pagrindinis pertvarų akcentas – kaip neprarasti žmogiškojo potencialo. Pietų korėjiečiams būtent žmogus yra jų šalies pažangos variklis.
Visų Lietuvos universitetų mokslininkai, dėstytojai, jų motyvacija, užsidegimas, galimybės augti, tobulėti susiduria su rimtais iššūkiais. Mokslininko, tyrėjo profesija devalvuota, nors būtent šie žmonės turi talentus, gebėjimą nuolat augti, tobulėti, kurti žinias ir jas panaudoti per mokslą ir inovacijas, per studijas, kurios skirtos naujų reikalingų profesionalų rengimui.
Lietuvos studijų ir mokslo padėtis tikrai sudėtinga, ir pertvarkų reikia.
Tai žmonės, galintys produktyviai dalyvauti ūkio, verslo plėtroj ir svariai prisidėti prie valstybės pažangos ir inicijuoti proveržį. Dėl to šalys, kurių piliečiai pagal įvairius laimės ir gerovės indeksus pasaulyje pirmauja, sugeba efektyviai investuoti į žmones ir gauti didžiausią grąžą.
Lietuvos studijų ir mokslo padėtis tikrai sudėtinga, ir pertvarkų reikia. O kaip jas paversti ne tik politinės darbotvarkės klausimu, bet ir įgyvendinti – kitas ir dabar sudėtingiausias klausimas.
Taip, būtina tobulinti, optimizuoti ir universitetų infrastruktūrą, bet žymiai svarbiau tą infrastruktūrą įveiklinti sutelkus mokslininkus ir tyrėjus. Aukštojo mokslo pertvarkos tikslai iškelti geri. Klausimas – kaip tuos tikslus pasiekti. Užverda diskusijos, akademinėms bendruomenėms kyla nerimas dėl ateities, bet tai natūralu.
Per trumpą laiką Vyriausybė užsimojo padaryti daug reikalingų pokyčių, tačiau labai svarbu, kad ir Vyriausybė, ir Švietimo ir mokslo ministerija kiek įmanoma adekvačiau reaguotų į dinamiškai besikeičiančią situaciją, aklai nesikliautų vien reformos brėžiniu, įtrauktų socialinius partnerius, pirmiausia tas pačias akademines bendruomenes, rastų visiems priimtinus sprendimus.
Patikinimą, kad visada pasiruošusi bendradarbiauti, girdime iš Švietimo ir mokslo ministrės. Kuo daugiau žmonių iš akademinio pasaulio supras tikslus ir susitars dėl įgyvendinimo būdų, tuo didesnė ne tik aukštojo mokslo, bet ir visos švietimo sistemos sėkmės tikimybė.
Turime aiškiau susitarti, kas yra aukštojo mokslo kokybė, žinoti aiškius kriterijus, vertinimo metodikas, finansinius instrumentus. Tarkim, perspektyviai skamba pasiūlymai sudaryti sutartis su universitetais. Kriterijai, skirstant projektines lėšas, taip pat turėtų būti skaidriai nukreipti konsolidacijos skatinimui.
Akademinės bendruomenės didelės, procesai bus sudėtingi, bet rezultatų pasiekti įmanoma.
Artėja laikas, kai reiks imtis konkrečių veiksmų. Tą turime daryti kartu, įsitraukti, ir tas nėra paprasta. Akademinės bendruomenės didelės, procesai bus sudėtingi, bet rezultatų pasiekti įmanoma. Svarbiausia – sąžiningumas, atvirumas, sąžiningos konkurencijos principo išlaikymas, monopolizacijos ir diktato vengimas, platesnis požiūris, XXI amžiaus lyderystės principais paremtas bendradarbiavimas. Sveika konkurencija ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu turi išlikti. Mūsų visų tikslas bendras – skatinti permainas, kurių pirmiausiai reikia ne reitingams, o mūsų šaliai, jaunimui. Lietuva gali pasikeisti, jei per kokybišką švietimo sistemą sudarysime sąlygas kiekvienam žmogui atskleisti savo potencialą.
Žinoma, dabar dar niekas negali pasakyti, kokia apimtimi universitetų reforma bus įgyvendinta. Tačiau akivaizdu, kad siekiant regioninės ir visos šalies darnios pažangos potencialas negali būti išbarstytas, o didžiausią tvarumą tokiai mažai šaliai kaip Lietuva užtikrina sinergija ir tarpdiscipliniškumas.
Tarkime, Mykolo Romerio universitetas stiprus teisės, viešo valdymo, viešojo saugumo studijų ir mokslo srityse. Tačiau daug kas nustemba sužinoję, kad ES finansuotame „Crim Track“ projekte kartu su Kopenhagos universiteto chemikais MRU mokslininkai kūrė ir įdiegė prietaisą, skirtą pasienio ir muitinės tarnyboms. Šį projektą galėjome įgyvendinti ir su, tarkim, Vilniaus universiteto mokslininkais, su kuriais dabar konkuruojame. Juk iš ES fondų finansuojami ne tik fundamentiniai, bet ir taikomieji tyrimai.
Jeigu aukštojo mokslo sistemos pertvarka pajudės, atsiras naujos galimybės mažesnių universitetų mokslininkams. Dabar jie tarsi atsidūrę rizikos zonoje dėl mažėjančio studentų skaičiaus, tačiau stabiliame ir tvariame tinkle turėtų aiškią mokslinę perspektyvą, atrastų ir pasinaudotų tais finansavimo šaltiniais, kuriems dabar galbūt neužtenka ir pajėgumų, dar veržliau imtųsi plėtoti projektinę veiklą, užsakomuosius tyrimus, aukštojo mokslo eksportą.
Minimaliai išnaudojamas ir studijų programų eksporto potencialas. Vien Mykolo Romerio universitetas vykdo virš 20 tarptautinių programų, kiti universitetai jas taip pat vysto. Sutelkus visų universitetų rinkodaros pajėgumus būtų galima ženkliai padidinti ir užsienio studentų skaičių, tačiau ir vėl – tai atvirumo, bendradarbiavimo, susitelkimo iššūkis.
Su politine valia per šitą kadenciją daugelis reformos dalykų gali rimtai pajudėti, tačiau dar laukia ilgas ir nelengvas kelias, ypač kai turime keisti ir požiūrį vieni į kitus. Tačiau bent jau aišku, kuria kryptimi turime judėti. Žinoma, jei to nuoširdžiai norime visi.
Doc. dr. Algirdas Monkevičius yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius.
