Vis labiau plečiasi „juoda radikalizmo dėmė“. Reljefiškai piešiami naujųjų jėgų personažai: „(...) jūs nebūsite išrinkta į Seimą, su aplombu rėžia besikeikianti teisėja keiktis taip ir neišmokusiai Seimo liberalei. Dvidešimt pavardžių iš šio sąrašo reikia įsidėmėti, beda pirštu į sąrašą Sąjūdžio radikalų veteranas. Skamba kaip įsakymas „atmontuoti“ keletą akademikų. Už tai, kad turi nuomonę. Išlenda pražuvėlis pakaunės maištininkas, pora sprogdintojų, kurie ir svetimus, ir savus sprogdino, bet, nors ir įrodyta, nesėdo, ir niekas nereikalavo po to teisingumo. Užuodžia griovimo valandą?“
Pasitelkiama ir klasika – XVIIIa. rašyti „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“, kurių autorius yra konservatizmo klasikas E.Burke’as (Edmund Burke, „Reflections on the Revolution in France“, 1790m.), kur negailestingai demaskuojami ir pašiepiami jakobinai – aistringieji Prancūzų revoliucionieriai, triuškinę visus ir viską; apie juos sakoma, kad su prancūzais elgėsi kaip įsiveržusi priešo kariuomenė: „(...) reikia visiškai performuoti liaudį, kurią norima padaryti laisvą, – sugriauti prietarus, pakeisti jos įpročius, apriboti poreikius, išrauti ydas, išgryninti troškimus“.
Taigi, kovoje su „ultromis“ pasitelkiamas būtent konservatizmo klasikas. Negi tai liberalo-individualisto virsmas į konservatorių? Bet kodėl nutylima, kad E.Burke pabrėžė labai svarbų skirtumą tarp revoliucijų Prancūzijoje ir Amerikoje.
Amerikos revoliucija iš esmės buvo konservatyvi, nes priešinosi iš pašalies primetamai tvarkai (lygiai kaip Lietuva priešinasi Briuselio siūlomoms tolerastinėms „vertybėms“, lygiavai vietoj lygybės). Kodėl nutylima, kad E.Burke padėjo pagrindus neokonservatizmui, kur ypač pabrėžiamas moralinis paveldas ir jo dermė su teise ir kurio daigai jau dygsta ir Lietuvoje?
Bet idiotiškai trumpame internetiniame formate ne vieta prakilnioms teoretinėms diskusijoms. Vertingiausia Rimvydo Valatkos tekste yra tai, kad keliamas klausimas – kuri Lietuva yra tikra? Ar ta, naujųjų vienuolių ir juodųjų radikalų, lekiančių ant baltų arklių, ar praėjusio šeštadienio „Kultūros nakties“ Lietuva, taip romantiškai ir patraukliai aprašyta: „(...) marios linksmų, iš pažiūros net laimingų žmonių, lauko kavinėse – nė vienos laisvos kėdės. Klegesys, alasą didina tai šen, tai ten transliuojamas futbolas. Kuo ne Paryžius, ne Berlynas, ne Roma? Mieste, kuriame dar prieš 22 metus viskas buvo nudažyta uniformine sovietlago spalva. Kuris vaizdas tikras? Kuriuo kliautis? Kad ir einant balsuoti?“.
Klausimą galima persakyti ir klasikų kalba – ar revoliucija yra skiriama žmonėms, ar abstrakčiai idėjai? Kitaip galima nusišnekėti iki to, kad galima mylėti žmones, ir tuo pačiu 99 proc. jų laikyti idiotais. Ar šią šizofrenišką nuostatą taiko sau autorius, teatsako pats.
Man gi norėtųsi pasidalyti įspūdžiais iš to paties birželio nakties, kai būrelis jaunų žmonių rašė žvakelėmis užrašą TIE-SOS Nemuno krantinėje (šis įvykis nerado jokio atgarsio 15min.lt, už tai buvo paskelbta, kad „antstolė Vaicekauskienė kartu su dviem kunigais išsivežė mergaitę“. Jei netikite, skaitykite).
Taigi , to paties birželio naktis, šiltas vakaras, pakrikštytas lietučiu, jauni veidai, jaunos šeimos su vaikais, rūpestingai degiojančiais žvakutes, ir tyliai raminančiai kaip amžinybė tekanti upė. Atspindžiai ant vandens, gęstančio saulėlydžio varsõs... giesmės, pritariant gitaroms...
Tėvyne dainų ir artojų
Už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
per skausmą ir kraują vedi?
iš kur šitas pyktis ir kerštas
tas melas vardan Lietuvos
Kieno tas alsavimas karštas
virš vaikiškos mano galvos
Tėvyne tu mano, tėvyne
Su kuo ir prieš ką tu eini?
Kodėl tu draskai man krūtinę
Ir ko tu taip ieškai many...
Buvau aš ir Vilniaus naktyje. Išties, laisva, atpalaiduojanti... O dar jei prancūziško vyno taurė, autoriaus alter ego, ramaus vakaro spleen‘as. Tarsi tie patys atspindžiai, ir žmonės, „iš pažiūros“ laimingi… Na ir lengvos beprasmybės, un non-sens l'ennui atšešėlis.
Tad kuris vaizdas yra tikras, kuri Lietuva yra tikra?
Tikros – abi. Teisi – tik viena.
Algirdas Patackas,
Pakaunės patvorio maištininkas.
