Pirmiausiai, Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime aiškiai konstatuojama: […] „Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas, kaip ir kitos konstitucinės garantijos, negali būti aiškinamas atitrauktai nuo viso Konstitucijos teksto, juo labiau kad Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, jog Konstitucija yra vientisas aktas“.
Tad derėtų viceministrui neužmiršti, kad Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama“.
Tad derėtų viceministrui neužmiršti, kad Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama“. Tai yra Konstitucijos skirsnio „Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, nuostata. Šioje nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: „Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“.
Sumastė Aplinkos ministerija tokį planą – saugoti miškus jų nenaudojant
Gamta nuo seno yra lietuvių identiteto dalis – tą patvirtino tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ 2018 m. kovą atliktas sociologinis tyrimas – už ką šalies gyventojai myli ir vertina Lietuvą. Svarbiausi tyrime paminėti dalykai: kompaktiškumas, spartus internetas, seniausia pasaulyje šnekamoji kalba, laisvė keliauti po pasaulį ir graži, saugi bei rami, stichijų neniokojama gamta. Miškai, būdami neatsiejama mūsų gamtinio kraštovaizdžio dalimi, yra pastebimi, svarbūs ir jaudina kiekvieną. Iš kitos pusės, didėjanti urbanizacija kuria situaciją, kai auganti dalis mūsų bendrapiliečių kasdienio betarpiško sąlyčio su gamta, asmeninės ūkininkavimo patirties objektyviai neturi. Tuomet informacijos semiamasi iš socialinių tinklų, televizijos ir kitų žiniasklaidoje sklandančių (skleidžiamų) emocingų istorijų ir dėmesį atkreipiančių vaizdinių. Tokiame dideliame ir pastoviame informacijos sraute žmogui nėra lengva atsirinkti, kokia dalis jį pasiekiančių žinių yra tikros, o kiek tame įpinta subtilios demagogijos, propagandos, o neretai – tiesiog paprasto neišmanymo. Juk tai, apie ką yra kalbama – jautru.
Ar pagrįstas Aplinkos ministerijos sumanymas – saugoti miškus jų nenaudojant? Likęs be nuolatinės galvos ministerijos politinis „profesionalynas“ tarpuvaldžiu skuba tiek radikaliai ir nemokšiškai suvaržyti ūkinę veiklą didžiuliuose miškų plotuose, kad galimos neigiamos pasekmės šokiravo visą miškų sektoriaus bendruomenę.
Kas vertinga – požiūriai gan skirtingi
Yra ir besidžiaugiančių atsiveriančiomis naujomis galimybėmis. Tikrieji naujų draudimų rėmėjai – tai milijoninių ES projektų įsisavinimo aplinkosaugoje profesionalai, juk už jau įgyvendintus draudimus ir esamas saugomas teritorijas pinigėlių antrą kartą neskiriama. Finansavimui gauti reikia kaskart sumanyti kažką naujo. Aplinkosauga jau senokai kai kam pasidarė ypač piniginga sritis. Schemos naudojamos subtilios, sudėtingos, viską sumaniai pridengiant emocine meilės gamtai širma. Tuomet iš šalies žiūrintiems viskas lygtai miglotai gražu ir žalia.
O kiek dar panašaus pobūdžio aplinkosauginių projektų vykdoma? Nustebtumėte pamatę pilną vaizdą.
Daugelis galimai net nesate girdėję, kad nuo 2018 m. pradžios pradėtas įgyvendinti 17 mln. EUR finansavimo sulaukęs LIFE integruotas projektas LIFE IP PAF-NATURALIT (su numatytais dar 30,3 mln. EUR papildomo finansavimo iš kitų ES ir nacionalinio biudžeto lėšų). Projektą įgyvendina Aplinkos ministerija su sau pavaldžiomis įstaigomis, neužmiršus įtraukti dabar jau buvusio aplinkos ministro ankstesnės darbovietės – Baltijos aplinkos forumo. Pagrindinis siekis – plėsti Natura 2000 tinklą įsteigiant naujas saugomas teritorijas ir atitinkamai nustatant jų apsaugos ir tvarkymo priemones. Žinodami bent jau šią informaciją, prisiminkite, kada suaktyvėjo aplinkosaugininkų viešos akcijos ir iniciatyvos uždrausti kirtimus miškuose, steigti naujas saugomas teritorijas… O kiek dar panašaus pobūdžio aplinkosauginių projektų vykdoma? Nustebtumėte pamatę pilną vaizdą. Bet čia jau atskira tema, reikalaujanti daug detalesnės analizės.
Tiesiog, kuomet aplinkosaugininkai, bandydami pateisinti didelio masto draudimų reikalingumą, pradeda savaip skaičiuoti gamtinės aplinkos ekosistemų teikiamų paslaugų vertę pinigine išraiška. Ir tą daro stebėtinai paprastai, dėl ko vertėtų suklusti ne vien miškininkams bei miškų savininkams, bet ir ūkininkams žemdirbiams. Pavyzdžiui:
– Paskaičiavo, kad kėkšto platinamos gilės ąžuolynų atžėlimui „kainuoja“ apie 8000 eur/ha. (Palyginimui – už ąžuolyno tinkamą įveisimą skiriamos ES paramos išmokos dydis iki šiol buvo 3140 eur/ha);
– Pasvarstė, kad už ūkininkų laukuose besimaitinančius tūkstantinius migruojančių žąsų ir gulbių pulkus, kurie sunaikina ar stipriai suniokoja pasėlius, reikia ne kompensuoti už paukščių padarytą žalą pasėliams, tačiau skaičiuoti paukščių išmatomis dirvos tręšimo paslaugos suteikiamą naudą.
Kas tokias fantazijas kuria? Ogi Aplinkos ministerijos struktūroje prie šios politinės vadovybės už minėto LIFE integruoto projekto lėšas įkurtas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Metodinis analitinis centras.
Tvarus miškininkavimas yra ne problema, o sprendimas
Iš kitos pusės, miškininkai, miškų ir žemės savininkai yra tikrai ne prieš, o UŽ gamtos vertybių sąmoningą saugojimą ir puoselėjimą, už pagrįstą mokslo žiniomis bei praktine patirtimi darnų ūkininkavimą. Visais laikais miškai buvo kertami.
Svarbiausia – kaip ir kur. Yra vietų, kur miškai turi būti naudojami labai ribotai, ar iš viso nekertami, tačiau daug dažniau rūšių apsaugai yra būtinas specialus ūkininkavimas, reikalaujančios nemažų investicijų specialios papildomos priemonės, kad konkrečioje buveinėje sudaryti palankiausias sąlygas svarbioms saugomoms rūšims.
Dar daugiau – savo mišku besirūpinantis ir užtikrintas įdėtų pastangų rezultatu jo šeimininkas – didžiausia garantija miškų ir juose tarpstančios gyvybės išsaugojimui bei gausinimui (nesigviešiant lėšų įvairiems brangiems aplinkosauginiams projektams). To tikrai nepadarys pašalietis. Juk ir aplinkosaugininkų 2011-2014 metais už 3,52 mln. EUR atlikta Europos Bendrijai svarbių gamtinių vertybių inventorizacija parodė, kad 2/3 jų yra susitelkę ūkiniuose miškuose, o ne vienu ypu įsteigtose nacionalinėse saugomose teritorijose. Tvarus miškininkavimas yra ne problema, o daugelio problemų sprendimas aplinkosaugoje, klimato kaitos poveikio mažinime, palankesnės žmogui aplinkos kūrime. Uždirbtos lėšos grįžta į miškus. Yra ir kita alternatyva – išguiti įprastai ūkininkaujančius iš miškų miškininkus ir perduoti estafetę aplinkosaugos projektų įgyvendinimo profesionalams, finansuojant jų sumanymus iš viešųjų lėšų. Suprantamiau – dotuoti.
Skubant steigti daugiau saugomų teritorijų miškuose, gudraujama ir priveliama brangiai kainuosiančių klaidų
Atkreipiu mūsų senjorų dėmesį – jūsų senatvei kaupta investicija „žaliajame miško banke“ nėra tokia saugi, kaip tikėjotės.
Šiuo metu nėra likę miškų, kurie nebūtų vienaip ar kitaip saugomi. Miškų, Laukinės gyvūnijos, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų ir daugybėje kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų yra nustatyta daugybė apribojimų, kurių privalu laikytis VISUOSE miškuose. Jei pažiūrėtumėte į Valstybės saugomų teritorijų tarnybos pateikiamą statistiką (VSTT kuruoja Saugomų teritorijų valstybės kadastrą), tai sakoma, kad „svarbiausiosios“ saugomos teritorijos užima ~18 proc. šalies sausumos teritorijos. Tačiau tai – labai nepilnas vaizdas, nes oficialioje statistikoje VSTT siekia atspindėti tik tą dalį, kuri panaši į Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) suformuluotas šešias (I-VI) saugomų teritorijų kategorijas1.
Didžiulė painiava yra su skirtu išsaugoti europinės svarbos natūraliomis buveinėmis Europos ekologiniu tinklu „Natura 2000“, kurį numatoma stipriai plėsti. Galbūt tai sąmoningai padaryta Saugomų teritorijų įstatymo pataisas inicijavusios Aplinkos ministerijos, kad: 1) priskiriant naujas teritorijas „Natura 2000“ galima būtų apeiti saugomų teritorijų steigimui būtinus griežtus reikalavimus ir procedūras; 2) galimai vengti mokėti kompensacijas už ūkinės veiklos apribojimus bent ten, kur „Natura 2000“ teritorijos nustatytos už dabartinių saugomų teritorijų ribų. Toks nuolatinis „gudravimas“, tiesos nesakymas, apgavystės, siekis įvairiais pretekstais kuo galima labiau ignoruoti privačios nuosavybės teises ne tik kad glumina, nuvilia, kerta pasitikėjimą teisine valstybe (juk Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintos aiškios privačią nuosavybę ginančios nuostatos), bet ir kompromituoja pačią aplinkos apsaugos idėją.
Vienu pagrindiniu „Natura 2000“ instrumentų EB svarbos natūralių buveinių apsaugai – apsaugos sutartimis su žemės ar miškų savininkas bei valdytojais – Aplinkos ministerija naudotis nenori (mat tuomet reikėtų tartis su savininkais dėl konkretaus ūkininkavimo, apribojimų, mokėti už sutartų buveinės palaikymo priemonių vykdymą). Sąlygos turi būti sąžiningos ir įtraukiančios, kad savininkas žinotų, suprastų ir rūpintųsi gamtos vertybėmis. Pavyzdžiui, Suomijoje kiekvienas miško savininkas yra sudaręs sutartį dėl ūkininkavimo vietoje, kurioje yra EB svarbos gamtos vertybių, numatant – ką ir kaip daryti, ką daryti, kas yra kompensuojama. Deja, Lietuvos Aplinkos ministerija siekia ne tartis, o komanduoti, primetant savininkams įpareigojimus valdininkams patogesniu būdu – įstatymuose nustatomais draudimais.
Jau minėta, kad 2/3 europinės svarbos natūralių buveinių (bendras išskirtų buveinių plotas – 256,5 tūkst. ha) yra susitelkę ūkiniuose miškuose, o ne esamose saugomose teritorijose. Jų apsaugai Aplinkos ministerija užsimojo įteisinti naujas NATURA 2000 teritorijas mažiausiai 135,2 tūkst. ha miškų plote. Žinomas šalies miškininkas prof. Andrius Kuliešis, Valstybinės miškų tarnybos vyriausiasis specialistas, nesenai perspėjo, kad realizavus šiuos sumanymus ~45 proc. šalies miškų ūkinė veikla galimai bus griežtai suvaržyta arba uždrausta visai. Palyginimui, šiuo metu tik į statistikoje atsispindinčias saugomas teritorijas patenkančių miškų plotai sudaro ~33 proc. ploto (neskaičiuojant įvairiausių suvaržymų ne saugomose teritorijose esančiuose medienos ruošai skirtuose III-IV gr. miškuose). Tai nematytas apribojimų mastas, jei palyginti su kitomis ES šalimis, kuris gali būti nė motais tik į ES milijonais finansuojamų projektų „įsisavinimą“ orientuotai Lietuvos aplinkosaugai.
Nei Seimas, nei Finansų ministerija, nei Vyriausybė, nei visuomenė apie galimas siūlomo reguliavimo realias pasekmes nėra informuojama.
Europos Sąjungai prisiimtų įsipareigojimų privalu laikytis, tačiau būtina peržiūrėti perteklinį esamų nacionalinių saugomų teritorijų tinklą, naujuose plotuose įvedant reikalingus apribojimus privalu atsisakyti tų (ir ten), kur draudimai buvo įvesti tiesiog „prevenciškai“.
Užsimota prieš senjorų santaupas „žaliajame miško banke“
Atkreipiu mūsų senjorų dėmesį – jūsų senatvei kaupta investicija „žaliajame miško banke“ nėra tokia saugi, kaip tikėjotės. Nes dėl gręsiančių naujų ūkinės veiklos apribojimų prie pensijų nebus ką prisiduria, sąžiningų kompensacijų už privačios nuosavybės faktinį nusavinimą „žalieji“ politikieriai irgi nesirengia mokėti. Ne tik kad atgrasu, tačiau ir pavojinga, kuomet atsitiktinai patekę į valdžios postus „profesionalai“, užsibrėžę be prieštaravimų įgyvendinti savo užmačias, imamasi tildyti daug didesnį supratimą turinčius specialistus miškininkus ir mokslininkus, gyvenimo išmintį įgijusius praktiškai dirbant. Tuo pačiu ignoruojamos stumiamų sprendimų pasekmės ir jų kaina.
Nei Seimas, nei Finansų ministerija, nei Vyriausybė, nei visuomenė apie galimas siūlomo reguliavimo realias pasekmes nėra informuojama. Netgi priešingai, bandoma formuoti klaidinančią nuomonę, neva didžiajai šių kompensacijų daliai neprireiks papildomų valstybės biudžeto lėšų, o kasmetinės išmokamos sumos sieks tik iki 10 mln. eurų ir jos bus išmokamos iš ES paramos lėšų2. Susidaro įspūdis, jog Miškų įstatymo projekte tik imituojama, kad toks kompensacinis atlygis realiai bus. Nepamatuoti suvaržymai didina miškų savininkų ir viso medienos sektoriaus nuostolius bei netikrumą dėl ateities, mažina turimų valdų vertę ir skatina jų pardavimą. Tuo naudojasi eilė stiprų finansinį užnugarį turinčių užsienio kapitalo įmonių, aktyviai supirkinėjančių miško valdas. Savaime toks procesas gal ir nėra žalingas miškams, tačiau nukerta vieną iš saitų, tvirtai rišančių lietuvį su savo kraštu.
2018 m. rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Vilmorus“ Vyriausybės užsakymu atliko emigracijos priežasčių tyrimą. Remiantis apklausos rezultatais, žmonės, kurių Lietuva netenka dėl emigracijos, yra šeimyniški (net 77,6 procentams svarbi šeima), darbštūs, aktyviai ieškantys išeities, adaptyvūs (50,1 proc.), komunikabilūs (37 proc.), pasitikintys ir bendradarbiaujantys (42,3 proc.) bei orientuoti į Lietuvą, lietuvybę. Net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbu emigracijoje išlaikyti lietuviškumą. Tarp svarbiausių emigraciją paskatinančių priežasčių buvo įvardinta valdžios reiškiama nepagarba žmogui, korupcijos lygis ir ekonominė nelygybė.
Be žemės ir miško savininkų aktyvaus įsitraukimo, pagarbaus ir sąžiningo visų pusių bendradarbiavimo, visos aplinkosaugos iniciatyvos jų žemėje yra tik brangiai kainuojanti iš piršto laužta aplinkosaugos butaforija.
Algis Gaižutis yra Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas ir Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas.
1 Dabartinę saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomos teritorijos: rezervatai (6), rezervatinė apyrubė (1), valstybiniai ir savivaldybių draustiniai (396), gamtos paveldo objektai (564), valstybiniai parkai (35), biosferos rezervatai (1) ir biosferos poligonai (28). Kitos teritorijos, kurios nepatenka į „svarbiausiųjų“ saugomų teritorijų kategoriją, bet pagal Saugomų teritorijų įstatymą irgi laikomos saugomomis yra: atkuriamieji sklypai (3), ekologinės apsaugos zonos, gamtinis karkasas ir pan.
2 AM 2019.01.22 pranešimas: http://am.lrv.lt/lt/naujienos/plyniems-misko-kirtimams-riboti-konsultacijos-su-visuomene
