Ši logika ne tik girdėta, bet Lietuvoje ne kartą išbandyta. Tai yra lietuviškas krizių „valdymo“ receptas, kai siūloma taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti, o finale dar šiek tiek perdalinti „nusipelniusiems gyventi geriau“, kurių sąrašas paprastai pridedamas.
Realybė – kita. Net gerokai kita. Blogiausia yra tai, kad iš anksto aišku, jog siūlomas scenarijus esamų problemų neišspręs, o naujų tikrai sukurs. Tarp tų naujų yra gana ženklus universitetų tarpusavio susipriešinimas. Vienas tokių pavyzdžių buvo bandymas kurti „pažangių“ universitetų lygą šalia Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, bet laimingai pasibaigęs vos poros rektorių pasirodymais žiniasklaidoje ir intencija pasirašyti ketinimus. Tik triukšmo būta nemenko. Kita pastaruoju metu išryškėjusi tendencija yra universitetų reputacijos menkinimas visuomenės akyse, nors šių laikų mokslo žmonės ir Vasario 16-osios nepriklausomybės aktą suranda, ir prestižinius Europos tyrimų tarybos projektus laimi, į studijas Lietuvos universitetuose vis daugiau užsienio studentų atvyksta. Čia, beje, ta pati Estija mus ne pernelyg lenkia, jei lenkia.
Kokia yra konkurencingo ir kokybiško arba gero universiteto esmė? Esminiai yra keturi dalykai. Pirma, kompetentingi ir motyvuoti dėstytojai. Antra, šiuolaikiškos ir patrauklios studijų programos su ženkliu tarptautinių mainų elementu. Trečia, infrastruktūra su techniškai gerai aprūpintomis auditorijomis, laboratorijomis, duomenų ištekliais ir panašiai. Ketvirta, studijoms tinkamai pasirengę ir motyvuoti studentai. Ir nebūtinai tik talentai, bet ir tie, kuriems universitetai turi padėti jų gebėjimus atskleisti ir išvystyti.
Kad visi keturi gero ir šiuolaikinio universiteto elementai gerokai priklauso nuo aukštojo mokslo finansavimo, matyt, ilgai įrodinėti nereikia.
Senas klaidas kartojame
Nors apie bendrą universitetų finansavimą yra daug kalbėta ir rašyta, bet viešoje erdvėje – kaip tame posakyje „trukt už vadžių, vėl iš pradžių“. Lyg jau taškus ant „i“ sudėjome, bet vėl senas klaidas kartojame.
Pirminė ir esminė makro, arba valstybės lygmens, problema yra daugiau nei nepakankamas universitetų finansavimas. Tai yra daugiametė, tad ir chroniška aukštojo mokslo sistemos liga. Lietuvos aukštasis mokslas nepakankamai finansuojamas nuo pat 1990-ųjų. Iki studijų krepšelių sistemos įvedimo 2009 m. Lietuvos valstybė padengdavo vos 47 proc. studentų rengimo kaštų. Geriausiai tai matoma per išlaidas vienam aukštųjų mokyklų studentui (ISCED 5-8 lygiai). 2016 m. Lietuvoje jos siekė 3320, Latvijoje – 4249, Lenkijoje – 6580, Čekijoje – 7430, Estijoje – 8566 eurų. Tad lietuviškas studento finansavimas siekia mažiau nei 40 proc. estiškojo. Beje, pagal EBPO skaičiavimus pagal išlaidas vienam studentui esame beveik lygūs su Rusija.
Gal per daug studentų turime universitetuose? Ne. Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje universitetų studentų skaičiai 100 tūkst. gyventojų yra panašūs, o Suomija pagal šį rodiklį aplenkia visas tris Baltijos kaimynes.
Ir dar vienas skaičius. Jei 2009 m. iš valstybės biudžeto (be ES struktūrinių fondų) universitetams buvo skirta 257 mln. eurų, tai pastaraisiais metais jau tik po 177 mln. eurų, t.y. asignavimai sumažėjo net 31 proc.(!) neskaičiuojant infliacijos poveikio. Tai duomenys iš LR Seimo tvirtinamo valstybės biudžeto. Šiuos skaičius ir tendencijas galima būtų palyginti su surinktais Europos universitetų asociacijos duomenimis apie Lietuvą. Jie tokie pat blogi. Tačiau kai kurios Lietuvos „ekspertinės“ organizacijos 2016 m. pabaigoje teigė, kad per 5 metus „valdžios išlaidos aukštajam mokslui išaugo 33 proc.“. Liūdniau, kad šiomis „ekspertizėmis“ ir bandoma grįsti galimas aukštojo mokslo reformas.
Beje, jei kurie nors keli universitetai tikisi daug laimėti iš lėšų perskirstymo tarp universitetų, tai čia tik iliuzija ir miražas. Jau ne kartą rašyta, kad keturi universitetai – VU, VGTU, KTU ir LSMU – gauna apie 70 proc. visų valstybės asignavimų universitetams. Beje, ši dalis, nuo 2009 m. išaugo dar beveik 10 proc. Blogiausia, kad šias pasakas tautai seka ir kai kurių universitetų rektoriai, kad valdžia imtų ir perdalintų. O tada bent trumpam surengtume mažą puotą maro universitetams metu. Viskas beveik kaip su bolševikais po 1917-ųjų. Įdomiausia, kad tokioms „dalyboms“ politiškai pirmiausia pritaria Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir Liberalų Sąjūdžio partijos.
Saulius Skvernelis, priešingai, dar tebebūdamas vidaus reikalų ministru, vienoje diskusijoje apie aukštojo mokslo problemas pagrįstai sakė, kad aukštojo mokslo, bendrai ir universitetų, finansavimas yra politinių prioritetų klausimas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje, galiausiai LR Vyriausybės programoje sprendimai investuoti į Lietuvos žmonių išsilavinimą yra aiškiai suformuluoti.
Valstybės investicija ar išlaidos?
Vyriausybės sprendimas paklausti akademinės bendruomenės apie galimus aukštojo mokslo ateities scenarijus irgi buvo protingas žingsnis. Tačiau pastaruoju metu sklinda dviprasmiški signalai apie tai, kokios aukštojo mokslo reformos Vyriausybė visgi norėtų. Daug kalbama apie aukštųjų mokyklų tinklą, bet universitetų finansavimas ir naujas finansavimo modelis likęs paraštėse. Kokių universitetų reikia Lietuvai ir kaip juos finansuoti yra du esminiai aukštojo mokslo sistemos klausimai. Klausimas apie tai, kiek universitetų galėtų būti, yra nei pirmas, nei antras pagal savo reikšmę.
Jei aukštasis mokslas suvokiamas kaip Lietuvos valstybės investicija, o ne išlaidos, tai pakankamas, stabilus ir lankstus aukštojo mokslo finansavimas yra esminė sąlyga, kad Lietuva būtų konkurencinga Europoje ir pasaulyje. Dar daugiau, taip dažnai minima demografinė krizė, kurioje atsidūrė Lietuva ir kurią lemia trys pagrindiniai veiksniai – emigracija, mažas gimstamumas ir aukštas mirtingumas – irgi efektyviausiai sprendžiama per investicijas į švietimą ir mokslą. Taip yra dėl to, jog tyrimų duomenimis labiau išsilavinę emigruoja rečiau, jų šeimose auga daugiau vaikų, jie gyvena sveikiau ir ilgiau.
Akademinėje bendruomenėje, matyt, yra bendras sutarimas, kad studijų krepšelio sistema turi būti pakeista nauju finansavimo modeliu, pagrįstu sutartimis su aukštosiomis mokyklomis, ir finansavimu pagal rezultatus bei kompetenciją (mokslingumą). Tačiau tas modelis turi būti išdėstytas „juodu ant balto“, įvertintas, kad nebūtų šališkas ir naudingas vieniems, bet nenaudingas kitiems. Čia nėra tik kalba, kaip rasti ir pridėti pinigų universitetams.
Finansiniame modelyje turi būti nemokamos bakalauro studijos, kurios per artimiausius ketverius metus kainuotų tarp 55 – 60 mln. eurų. Jų reikia ne 2020 m., kai dabartinio Seimo kadencija baigsis, bet dabar, kad jauniems žmonėms būtų patrauklesnės studijos Lietuvoje ir nereikėtų jų ieškoti kurioje nors Skandinavijoje ar kitoje Europos šalyje.
Šiame modelyje turi būti mokslininkų ir dėstytojų profesinio prestižo atkūrimas ir investicijos į žmones. Darbo rinkoje dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai turi būti konkurencingi. Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą (804 JAV doleriai) aplenkė Etiopija (1207), Kazachstanas (1557), Latvija (1785), Meksika (1941) ir taip toliau. Apie atlyginimus universitetuose detaliai rašė prof. Žaneta Simanavičienė.
Pridėti galima būtų tik pora papildomų pastebėjimų. Jei Tartu universitete socialinių mokslų profesoriaus atlyginimas yra 2800 EUR (o, pavyzdžiui, medicinos maždaug 3400 EUR), tai Lietuvoje sunkiai pasiekiama ir 1400 EUR. Docento atlyginimas tuose pačiuose socialiniuose moksluose atitinkamai svyruoja tarp 1800 ir 900, lektoriaus – 1250 ir 500 eurų. Skirtumai yra kartais, o ne procentais. Dar įdomiau, kad Estijoje universitetų dėstytojų atlyginimai yra didesni nei vidutinis šalies darbo užmokestis, kuris 2016 m. buvo 1150 EUR, o estų požiūriu ideali universitetų darbuotojų apmokėjimo sistema būtų, jei profesoriaus atlyginimas sudarytų keturis vidutinius šalies atlyginimus, docento – tris, o lektoriaus – du. Beje, mokslo darbuotojų atlyginimai Tartu universitete yra maždaug 100 eurų didesni nei atitinkamų pedagoginių pareigybių atlyginimai. Čia pavyzdys, kaip realiai atsiranda tyrimais pagrįstos studijos.
Kita vertus, Lietuvos universitetuose yra lygesnių už lygius. Bent keliuose universitetuose rektorių atlyginimai svyruoja nuo 3500 iki 5000 eurų ir yra didesni nei ministro pirmininko (3367), ministrų (3106), didžiųjų miestų merų (2480), Seimo pirmininko (3367) ir taip toliau. Dar liūdniau, kad tuose keliuose universitetuose rektorių atlyginimai viršija vidutinius akademinio personalo atlyginimus 4-5 kartais. Nors Lietuvoje visuomenė nemėgsta politikų, bet, pavyzdžiui, eilinio Seimo nario atlyginimas yra 2563, o jo pirmininko – jau minėti 3367 eurai – atlyginimų skirtumas yra nepilni 25 procentai. Universitetai yra viešosios įstaigos, tad jų viduje hierarchinės feodalinės tvarkos taip pat neturi būti. Pirmiausia atlyginimų sistemoje. Vaistas čia paprastas – viešumas, skaidrumas ir atskaitomybė. Beje, jau minėtame Tartu universitete rektoriaus atlyginimą su visais priedais galima rasti internete, o jis didesnis ten nei profesoriaus atlyginimas yra apie pusantro ar du kartus (bet ne keturis kartus, kaip yra Lietuvoje), nes skiriasi profesorių atlyginimai skirtingose mokslo srityse.
Lietuviškos aukštojo mokslo finansinės situacijos absurdiškumą šiandien gerai iliustruoja faktas, kad vidutinis atlyginimas valstybės finansuojamuose universitetuose 2017 m. pradžioje siekė vos 692 eurus, t.y. buvo net mažesnis nei vidutinis šalies atlyginimas (812 EUR 2016 m. pabaigoje). Dar įdomiau, kad per pastaruosius penkerius metus darbuotojų skaičius universitetuose sumažėjo 10 proc. Tad pagal šių dienų aukštojo mokslo reformatorių logiką, kai mažėja darbuotojų skaičius mokslo ir studijų organizacijose, jų atlyginimų konkurencingumas turėtų didėti. Deja, faktai, ko gero, yra priešingi. Ir jie galėtų bent šiek tiek proto įkrėsti įvairiems aukštojo mokslo ir universitetų reformatoriams, kad nuo galvos ant kojų aukštojo mokslo politika atsistotų.
