„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Algis Krupavičius: Pasitikėjimo krizė, arba Trumpai apie universitetų „jungimų“ istoriją

Pasitikėjimas demokratijose turėtų būti viešojo gyvenimo alfa ir omega. Kad lietuviškoje demokratijoje jo būna pernelyg retai, tai jau aksioma. Išimtimi iš to nėra aukštasis mokslas ir jo politika. Stebėtis tuo irgi nėra prasmės. Pas mus daug sprendimų buvo priimta visuomenę ir jos nuomonę ignoruojant. Kad ir garsioji 2009 m. studijų krepšelių reforma. Ji yra tik vienas iš galimų pavyzdžių.
Algis Krupavičius
Algis Krupavičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl beveik nei iš šio, nei iš to apie pasitikėjimą? Paaiškinimas elementarus. Jei kokią nors problemą kas nors nori išspręsti, tai demokratijos laikais sprendėjais ir jų receptais turi pasitikėti. Ir tie, kam tie receptai taikomi, ir tie, kas sprendžia, ir galiausiai kiti visuomenės nariai.

Ar receptais, kurie taikyti aukštajame moksle per pastaruosius 8-10 metų, pasitikima? Atsakymas – NE. O dabar naujas kurpiamas planas – nacionalinės aukštojo mokslo sistemos optimizavimas/konsolidavimas. Bet šį kartą ne apie ministerijos ar kitų politikų planus. Bet apie reformatorius kabutėse iš aukštojo mokslo vidaus.

Reformatorių žodelienos (geras terminas Zenono Norkaus iš Vilniaus universiteto sugalvotas) būgnai trata: du ar trys universitetai, o jei labai geri būsite, dar kokį vieną paliksime.... Argumentų toje žodelienoje nėra daug. Vietoj jų – užkeikimai. A la „kokybė“, „tarptautiškumas“, „kompleksiškumas“, „konsolidacija“ ir panašiai.

Jei akylas skaitytojas visus esamus „reikiamų“ lėšų skaičius LIETUVOS UNIVERSITETO jungimui sudėtų, tai būtų nei daug nei mažai, bet jau 167,2 mln. eurų (litais būtų buvę 577 milijonų jeigu ką).

Tokie užkalbėjimai gerokai be turinio. Už viso to yra šališkumas, savanaudiškumas, kartais gal ir neišmanymas. Tokie dalykai visur, o ir politikoje ar kur kitur jie gali naudą sukurti tik laikinai. Ilgesnėje laiko perspektyvoje – tai kelias į niekur arba blogiau – savigriovą. Aukštojo mokslo lauke tos savigriovos būta jau per daug. Laikas čia nuo galvos atsistoti ant kojų. Pradžiai būkime bent objektyvūs ir matykime įvairius kelius, kaip nueiti iš taško A į tašką B aukštajame moksle, ir išmokime apskaičiuoti savo sprendimų pasekmes.

Apie sėkmingą aukštųjų mokyklų jungimų formulę jau esu rašęs, bet repetitio est mater studiorum arba kartojimas yra mokymosi motina, tad dar kartą primenu, kad jungimai turi būti apskaičiuoti, suplanuoti, tinkamai įgyvendinami, atskaitingi visuomenei, įtraukiantys akademinę bendruomenę.

Nuo ko prasideda apskaičiavimas: nuo buvusių jungimų rezultatų ir patirties analizės. 2010 metais susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija. Ar kas nors matė viešai šių dviejų aukštųjų mokyklų sujungimo įvertinimus, rimtą sėkmių ir nesėkmių analizę?

Šio suvienijimo kaina buvo labai nemenka. Nors aukščiausia Švietimo ir mokslo ministerija buvo pradžioje žadėjusi porą dešimčių milijonų litų tam sujungimui, bet pikti liežuviai plaka, kad buvo išleista apie 50 mln. litų. Tai buvo vis dar finansų ir ekonominės krizės laikais.

Tad dabar būtų daugiau nei logiška įvertinti objektyviai, kiek šis jungimas davė naudos ne tik dviem universitetams, bet ir visai aukštojo mokslo sistemai. Beje, pastaraisiais metais iš valstybės skiriamas finansavimas sveikatos universitetui yra didesnis nei anksčiau buvo dviem atskirai, tai akivaizdus faktas.

Jei 2010 m. medicinos universitetui ir veterinarijos akademijai teko 12,37 proc. valstybės biudžeto lėšų, skiriamų 14-ai pagrindinių valstybinių universitetų (Karo akademija neįskaičiuota), tai 2016 m. – 14,26 proc., o 2017 m. buvo projektuojama 15,69 proc. tarp 13-os universitetų. Nors jungimai turėtų sumažinti bent administracines sąnaudas, o tuomet ir bendras universitetų veiklos sąnaudas, bet, panašu, kad taip nėra atsitikę aptariamu atveju. Net priešingai – sąnaudos yra kiek padidėjusios, kai, pavyzdžiui, kai kurių kitų universitetų finansavimas mažėjo.

Antai, jei 2009 – 2010 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto santykinė dalis tarp pagrindinių universitetų siekė 12-13 proc., tai 2016 – 2017 m. ji sumažėjo iki 10-11 proc., atitinkamai Edukologijos universiteto nuo maždaug 6 iki 3,5 proc., Šiaulių universiteto nuo daugiau 5 iki 2,5 proc.

Dar vienas faktas, ne itin palankus jungimams, yra ir tai, kad 2015 m. tarptautinis mokslinės veiklos palyginamasis vertinimas svarbiausioje LSMU biomedicinos srityje proveržio irgi nerado. Tačiau visais atvejais žinia yra tokia: įvertinkime buvusius jungimus išsamiai ir nešališkai, o tuomet svarstykime apie naujus.

Kitas žingsnis yra planavimas. Vajus planuoti galimus universitetų jungimus buvo kilęs 2011 metais, kai Andriaus Kubiliaus vyriausybės sudaryta darbo grupė juodu ant balto surašė, kad universitetų iki 2017 metų liks du – po vieną Vilniuje ir Kaune (2016 m. konservatoriai visa tai į savo rinkimų programą persikėlė). Pagal šį „planą chuliganą“ jau iki 2012 metų pabaigos tuometinį Vilniaus pedagoginį reikėjo prijungti prie Vilniaus universiteto, o iki 2015 metų turėjo būti sujungtas Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus universitetai. Finišas būtų vienas Vilniaus universitetas. Tiesiog šviesus rytojus. Tik neatėjo.

Kaune iki 2012 metų pabaigos anų laikų Lietuvos kūno kultūros akademija turėjo būti prijungta prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Vilniaus dailės akademijos filialas prie Vytauto Didžiojo universiteto, o Aleksandro Stulginskio universitetas prijungtas prie Kauno technologijos universiteto. Iki 2014 metų pabaigos sujungti LSMU ir VDU, o iki 2017 metų pabaigos – KTU ir VDU. Rezultatas – Kauno universitetas.

Kam to reikia ar kokia nauda, tai taip niekas aiškiai ir nepasakė. Kad po viso to sukurtume dvi monopolijas ir eliminuotume konkurenciją aukštajame moksle, tai faktas. Bet, pvz., kai mažmeninėje prekyboje tesivaržė 4 didieji prekybos tinklai, tai kalbėjome apie rinkos monopolizaciją ir būdus ieškoti rinkos dalių koncentracijai mažinti. Aukštajame moksle monopoliai lygiai taip pat nereikalingi. Ir tarptautinė konkurencija čia neišgelbės, nes Lietuvai teisininkų Estijoje neišmokysime, nes teisė vis dar yra pirmiausia nacionalinė.... Ir pavyzdžių sąrašas gali būti tęsiamas.

Konkrečiais planais minėtos vizijos netapo. Viena iš nematomų, bet svarbiausių priežasčių, kad 2007 – 2013 m. ES finansinės perspektyvos pinigai jau buvo pasibaigę, o naujos 2014 – 2020 m. perspektyvos pinigai dar nebuvo prieinami. Tad pinigų tiems užmojams nebuvo.... O ir suma, matyt, būtų pasiekusi nemažiau kaip vieną milijardą litų per kelerius metus. Be to, konservatorius valdžioje pakeitė socialdemokratai, kurie ne tokie jungimų entuziastai buvo. Apskritai, tas laikas toms vizijoms nebuvo palankus.

Nauja jungimų vizijų ir Power Point pristatymų serija (keista šalis yra ta Lietuva, nes kam kažkokios galimybių studijos ar modeliavimai, kurie turi būti normaliose valstybėse, jei valdžia milijonines lėšas, ypač iš Europos SF, ir už tokius pristatymus gali duoti!?) startavo 2015 m. rudenį ir apogėjų pasiekė 2016 m. kovo mėn. pabaigoje, kai Vyriausybės strateginis komitetas jas svarstė.

Tų svarstymų vinis – galimas Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų sujungimas. Už nei daug, nei mažai – 127 mln. eurų (bet čia ne viskas... toliau bus įdomiau). Beje, litais būtų įspūdingiau – beveik 440 mln. arba apie pusė tiek, kiek į penkis verslo, mokslo ir studijų slėnius investuota visoje Lietuvoje. Aiškiai, kad apetitas auga bevalgant.

Dar vienas skaičius šioje sekoje. Jei 2016 m. bendras universitetų valstybės biudžeto finansavimas tebuvo 177 mln. eurų, tai beveik 72 proc. nuo jo išleisti dviejų universitetų jungimui per kelis metus būtų nesąžiningas ir neproporcingas veiksmas likusiųjų atžvilgiu. Ir nereikia čia aiškinimų, kad pinigai gal būtų iš Europos struktūrinių fondų ir tarsi anie mažiau atsakingai gali būti dalijami....

Kita ne mažiau įdomi dalis yra – kaip ir ką ketinama tokiuose sujungimuose finansuoti arba kaip jie būtų įgyvendinami? Tų svarbiausių darbų yra bent keletas. Pirmiausia, KTU ir LSMU administracinių procesų integracija, kai parengiami padalinių nuostatai ir Lietuvos universiteto administracijos padalinių pareigybių aprašymai, apmokami universiteto pavadinimo ir atributikos pakeitimai už 10 mln. eurų.

Kitas darbas – informacinių sistemų ir IT infrastruktūros integracija – jau brangesnė ir kainuotų 12 mln. eurų, bet už ką ten tiek būtų mokama, nėra krištoliškai aišku. Trečia veikla būtų mokslo ir studijų kokybės stiprinimas, o joje – aukšto lygio užsienio mokslininkų ir dėstytojų pritraukimas, darbuotojų stažuotės užsienio universitetuose ir kita. Šiaip visiems Lietuvos universitetams to reikia, tad kuo čia dėtas jungimas.?

„Kokybę“ stiprintų ir „naujų tarpdisciplininių studijų programų kūrimas“. Čia jau visai Ezopo kalba, bet perfrazuojant būtų maždaug taip: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką ir dar nei nuogas, nei apsirengęs. Ir visa tai už 38 mln. eurų.

Šių svarstymų finalas toks: apsaugok, Viešpatie, universitetus nuo tokių jungimų, o aukštasis mokslas kaip nors susitvarkys.

Kokybę betobulinant dar įvyktų KTU ir LSMU socialinių ir humanitarinių mokslų krypties padalinių sujungimas už 8 mln. eurų. Tokia suma yra beveik du Mykolo Riomerio ir kokie 3,5 Lietuvos sporto universitetams valstybės skiriamų metinių biudžetų. Bet čia būtų viskas vienam fakultetui, o ir dar nesijungtų iki 2019 metų. Tik ar tokiame siūlyme yra kažkas panašaus į sveiką protą? O gal tie, kurie priima sprendimus valdžioje, laikomi ne visai protingais (nevispročiais), kad tokie pasiūlymai atsiranda.

Bet čia dar ne viskas. Infrastruktūros integracija, gerinimas bei naudojimo optimizavimas kainuotų 54 mln. eurų. O toje infrastruktūroje vien inovatyvių sveikatos technologijų centras būtų už 42 mln. eurų. Ir šį investicijų šokį dėl „pasaulinio lygio studijų ir tyrimų centro“ – Lietuvos universiteto – vainikuotų „tęstinių“ projektų vykdymas – stambiųjų gyvūnų klinikos, neformalaus švietimo centro ir kitos investicijos „į betoną“ už dar papildomus 40,2 mln. eurų prie tų jau minėtų 127 milijonų. Ir viską užbaigtų KTU ir LSMU sujungimo projekto valdymas ir techninė pagalba už kuklius 5 mln. eurų. Čia kaip ir beveik nieko, nes tokie darbai laukia....

Jei akylas skaitytojas visus esamus „reikiamų“ lėšų skaičius LIETUVOS UNIVERSITETO jungimui sudėtų, tai būtų nei daug nei mažai, bet jau 167,2 mln. eurų (litais būtų buvę 577 milijonų jeigu ką). Tad pavadinimą tik didžiosiomis raidėmis galima rašyti, nes čia būtų beveik dabarties Lietuvos mokslo ir studijų laimės žiburys. O rimtai kalbant, vien tokio pavadinimo sujungtajam pasiūlymas yra istorinės atminties praradimo pavyzdys. Ir mokslą bei akademiją diskredituoja, nes čia istorinis šarlatanizmas grynu pavidalu.

Beje.... sujungimo scenarijų skaitai ir daugėjant jo puslapių jungimo kaina vis auga ir auga. Ji augo ir laike. 2015 m. rudenį finansinis apetitas anų universitetų jungimui buvo mažesnis. Jis tesiekė daugiau nei per pusę mažiau – apie 70 mln. eurų. Bet šioje vietoje dera prisiminti ir „Potiomkino kaimus“ kaip apgavystės ir kvailinimo simbolį. XVIII-ojo amžiaus pabaigoje grafas Potiomkinas, įsiteikdamas Jekaterinai II, keliavusiai per prie Rusijos prijungtas Ukrainos žemes, statė butaforinius kaimus ir varinėjo po juos tą patį valstiečių būrį, rodydamas, kaip naujosios valdos apgyvenamos.... Šių laikų potiomkino kaimus kuria kai kurie universitetų jungimo projektai.

Ar tokie projektai yra atskaitingi visuomenei? Pirmas žingsnis į atskaitomybę yra viešumas. Bet tokie projektai kaip tik siekia kuo didesnio uždarumo. Kai visi aplink žino mažai ar nieko nežino, tuomet lengva manipuliuoti, užsiimti užkulisiniu lobizmu ir pasiekti tik sau palankius sprendimus.

Jei, pavyzdžiui, nepavyktų inicijuoti nacionalinės aukštojo mokslo sistemos optimizavimo projekto, tai tuomet pasiūlysime „žvalgomąjį/ bandomąjį aukštųjų mokyklų jungimosi projektą, kurio įgyvendinimo patirtimi būtų remiamasi optimizuojant aukštųjų mokyklų tinklą“. Tik finansuokite dosniai ir bus jungimai tokie, kokių pageidausite. Jų rezultatus irgi parašysime tokius, kurių reikia...

Beje, čia šio garsaus projekto autoriams kiek nepavyko galus su galais suvesti, nes investicijos į jungimą, kaip jau minėta, siektų 167,2 mln. eurų, o (cit.) „pagal CPVA [Centrinės projektų valdymo agentūros -A.K. ] metodikoje patvirtintus principus ir įverčius, universitetų sujungimo socialinė ekonominė nauda yra įvertinama 155 mln. eurų“. Taigi minus 12,2 mln. eurų. Apsiskaičiuota. Ir kaip negražu... gavos... Visgi esmė čia ne apsiskaičiavime. Gerokai tikresnė diagnozė, kad tokie scenarijai yra beveik nemaskuojama viešųjų pinigų plovykla. Ir didelių....o po mūsų, kad ir tvanas.

Dar liko vienas sėkmingų jungimų formulės elementas – įtraukiantys akademinę bendruomenę. Tačiau bendruomenę galite pamiršti apskritai, „šunys loja, karavanas eina“, nes bent kai kurių universitetų vadai vietiniais napoleonais jaučiasi ir dėl universiteto „gerovės“ mano dirbantys. Tad tokiems mažiesiems valdovams, jei tos bendruomenės nebūtų ar visi joje visiškomis amebomis pavirstų, tai tik viskas paprasčiau būtų.... Dar daugiau. Po viso, kas pasakyta, tikėtis, kad sąžiningai kas nors pritartų jungimams ar nejungimams, labai sunku, nes pasitikėjimo tais projektais nėra. Pasitikėjimo krizė tęsiasi.... šiais potiesos (post – truth) laikais.

Šių svarstymų finalas toks: apsaugok, Viešpatie, universitetus nuo tokių jungimų, o aukštasis mokslas kaip nors susitvarkys. Juolab, kad ir toks blogas jis nėra, kaip neretai nupiešiamas.

Prof. Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas, Aukštojo mokslo tarybos narys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų