Gerokai šviesesniu ir saulėtesniu laiku, t.y. šių metų birželio pabaigoje, po ilgų ir prieštaringų diskusijų Seime ir už jo ribų, atrodo, buvo pavykę sutarti, kad Vilniuje ir Kaune lieka po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą, taip pat šiuose miestuose gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetai. Paprastai kalbant, Vilniuje lieka Vilniaus (VU) ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) universitetai, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), Vilniaus dailės akademija (VDA), o Kaune – Vytauto Didžiojo (VDU), Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) ir Kauno technologijos (KTU) universitetai. Mykolo Riomerio universitetas (MRU) turėjo derėtis su VU, Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) tęsti integraciją su VDU, o Klaipėdoje ir Šiauliuose, biurokratine Ezopo kalba tariant, turėjome kurti „savo išskirtinumu pasižyminčius universitetinius mokslo centrus“.
Įvairūs naujojo pasaulio, kai senas iki pamatų sugriaunamas, kūrėjai iš kai kurių partijų ir opozicijų kiek viešai pavirkavo, bet, rodės, kad su tuo nuosaikiu aukštojo mokslo tinklo sprendimu susitaikė. Galiausiai, šis planas turėjo virsti Lietuvos valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemonėmis. Akademinė bendruomenė vylėsi, kad ir toliau bus ieškomi bei surandami protingi kompromisai. Juolab, kad šią vasarą ministrė ir jos bendražygiai ne kartą mušėsi į krūtinę sakydami, kad aukštojo mokslo reformoje universitetų skaičius tikrai nėra pagrindinis ar esminis tikslas.
Deja, panašu, kad trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Ir čia tebūnie keli pastebėjimai.
Švietimo ir mokslo ministerijos viešoje komunikacijoje vėl stiprėjo universitetų skaičiaus Lietuvoje tema. Rengiamos vietinės reikšmės ir tarptautinės konferencijos, kur užjūrio ekspertai ir ne tik vėl užplūdo mus, nelaimėlius, kad apšviestų ir paaiškintų, kaip gyventi verta. Bent po kelis kartus per savaitę tai viename, tai kitame naujienų portale ar kitoje žiniasklaidos priemonėje vis pasisako nauji ir seni, bet būtinai ministerijos poziciją palaikantys, ekspertai. Jų komentarus, jau tapo įprasta, vis palaiko ir palankių politikų komentarai. Užsisuko ištisa propagandos mašina. „Geroji naujiena“ , be abejo, ta pati – Lietuvos aukštojo mokslo prigimtinė nuodėmė yra per didelis universitetų skaičius. Netgi labai per didelis...
Beje, kai kurie ekspertai mūsuose atrado net 23 universitetus, nors puikiai žino, jog valstybinių universitetų Lietuvoje yra 14. Yra, žinoma, ir privačių, bet jų tinklo ŠMM, kažkodėl, neketina optimizuoti, tad ir skaičiuoti neverta. O kam, net ir didžiausi tarp jų teturi apie 1500 studentų, todėl nėra labai konkurencingi. Suma summarum ekspertai aplink ministeriją ir su ja eilinį kartą pasiklydo skaičiavime.
Dar vieną šūvį „aukščiausioji ministerija“ iššovė Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) posėdyje spalio 27-ąją, kai jos atstovas pristatė Lietuvos valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones. ŠMM power pointo politika jau nieko nestebina: čia toks naujas, o gal jau ir senas, stilius. Lozungams dėstyti ji yra tinkama, bet ne argumentams. Tai jos esminė yda.
Kodėl šis ŠMM „šūvis“ yra svarbus? LURK pristatyta prezentacija – tai tolesnės aukštojo mokslo politikos projekcija. Seimas ministeriją įpareigojo tokias priemones Vyriausybei pateikti iki gruodžio mėnesio pradžios. Todėl šis power point pristatymas – ne šiaip sau, jis yra indikatorius apie tai, kas turėtų būti. Kaip ir turėjo vykti, šis pristatymas (oi, kaip netikėta!) nutekėjo į žiniasklaidos vandenis.
Tad koks šio naujo universitetų tinklo optimizavimo plano, kurį pristato ŠMM, turinys. Jo pradžioje pateikiamas stiprus draminis elementas: „artimiausiais metais mažiausiai 5 iš 14 Lietuvos valstybinių universitetų ir bent 5 iš 12 valstybinių kolegijų atsidurs sunykimo akivaizdoje“, todėl dabar yra „paskutinė galimybė pertvarkoms sutelkti šio finansinio laikotarpio ES struktūrinius fondus“. „Neatlikus pertvarkų, gresia nusivylimas akademinėje bendruomenėje ir visuomenėje“. Nedetalizuojant reikia pastebėti, kad nusivylimas akademinėje seniai nebegresia, jis jau yra kritinis. Viena esminių to priežasčių yra ministerijos veiksmai aukštojo mokslo lauke.
Toliau plane pateikiamos kelios skaidrės su nuorodomis į 17-os Vyriausybės programą dėl valstybinių universitetų konsolidavimo, įdiegiamų sutarčių su aukštosiomis mokyklomis, pristatomas net ir siekis tyrėjų bei dėstytojų atlyginimus padaryti konkurencingus, juos padidinant beveik 100 proc., taip pat nuostatos dėl studijų programų skaičiaus mažinomo ir ketinimas įvesti nemokamas bakalauro studijas. Jei taip kompleksiškai, kaip tose keliose skaidrėse iš Vyriausybės programos, būtų konstruojama aukštojo mokslo politika, didesnių baimių dėl jos fiasko nebūtų. Deja, taip nėra. Tikslas yra universitetų tinklo optimizavimo priemonės. Kitaip – vėl universitetų skaičius.
Ko gero, vienintelė šiame optimizavimo dokumente gera žinia yra tai, jog tyrėjų ir mokslininkų darbo užmokesčiui didinti nuo 2018 m. pirmo ketvirčio galėtų būti skirta 16,9 mln. eurų. Visa kita sudaro įspūdį, jog ministerijos vadai net neskaitė priimto Seimo dokumento. Atrodo, jog tinklo optimizavimas Švietimo ir mokslo ministerijai toks svarbus, kad daugelį jo darbų su burtų lazdele vykdytų. Net pažadėjo, kad iki 2017 m. spalio 31 d. (sic!) suformuos Kauno universitetą, kurį sudarytų iš ASU, KTU, LSMU, LSU ir VDU, LEU padalins VU ir VDU, o MRU prijungs prie VU ir taip toliau. Suprantu, kad rašant datą galėjo įsivelti korektūros klaidos. Tik gerokai per daug tų klaidų vienoje vietoje.
Aukščiausioji ministerija vėl grįžta prie vieno universiteto scenarijaus Kaune, nors buvo susitarta dėl bent 3. Vilniuje po nupiešta ministerijos saule liktų VU, pusė ar kiek daugiau VGTU ir 2 menų akademijos. Šiauliuose numatomas filialas, o dėl Klaipėdos dar pasvarstys, jei bus gera ministerijos nuotaika.
Įdomiausia siūlomo plano dalis – finansavimas. Ministerija įsivaizduoja, jog visą šią reformą galima įgyvendinti už kuklius 140,07 mln. eurų: 106,3 mln. eurų būtų skiriama iš struktūrinių fondų, o 33,77 mln. eurų – iš šalies biudžeto. Palyginimui, liūdnos atminties KTU ir LSMU susijungimui iš A.Butkevičiaus Vyriausybės buvo prašoma 167,2 mln. eurų. Nors nuo pastarojo plano, tikriausiai, net būtų atlikę, bet dabartinės ŠMM užmojams pinigėlių tikrai pristigs. Jei netiki, tegul pasitikrina, kiek Lietuvai kainavo mažiau grandioziniai projektai, pavyzdžiui, 5 mokslo, verslo ir studijų slėniai. Jie buvo įsteigti vos prie kelių aukštųjų mokyklų, o dabar reformos viesulas apimtų visus universitetus. Vargas be proto.
Seimas, pritardamas universitetų tinklo optimizavimo planui, pavedė Vyriausybei parengti šio plano įgyvendinimo priemones ir teisės aktus, užtikrinant jų atitiktį 17-osios Vyriausybės programai. Pabrėžiu – „atitiktį <...> Vyriausybės programai“. Belieka aukščiausios ministerijos vadus siųsti skaityti Vyriausybės programos, nes joje apie tai, ką dabar siūlo ŠMM, iš esmės nieko nėra.
Šiame pasaulyje pastovus yra tik pats nepastovumas. Pastarosiomis dienomis iš švietimo ir mokslo ministrės girdėjome net keletą pozicijų. Paskutinį kartą teigė, kad jei ir jungs universitetus, tai tik labai tolimoje ateityje. Kol kas lai jungimasis vyksta iš apačios kaip tai numato atskiri universitetai. Vis dėlto, po ŠMM blaškymosi nuo vieno reformos scenarijaus prie kito niekas nėra tikras, kad 2,5 universiteto vėliava vėl nebus pakelta netolimoje ateityje. Blogiausia, kad „aukščiausioji“ ministerija su savo bendru neigiamu požiūriu į aukštąjį mokslą kelia naują emigracijos bangą: naujausios apklausos rodo, jog 8 iš 10 mokyklas bebaigiančiųjų laimės ir studijų ieškotų svetur.
Ir visai neretorinis klausimas: gal ŠMM įgyvendina kokios nors kitos, o ne S.Skvernelio Vyriausybės programą?
Prof. Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas.