Įstatymas nurodo, kad ugniagesys savanoris yra 18 – 65 metų fizinis asmuo, kuris pasirengęs savanoriškai dalyvauti gesinant gaisrus. Be abejo, jam bus būtinos gaisrų gesinimo žinios ir fizinis pasirengimas.
Savanoriai ugniagesiai padės jau dabar veikiančioms priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms gesinti gaisrus, atlikti pirminius žmonių ir turto gelbėjimo darbus, įgyvendinti gaisrų prevencijos priemones, vykdys savivaldybės vietos gyventojų švietimą gaisrų prevencijos srityje.
Jei savanoris dirba ar mokosi ir tuo laiku bus pakviestas dalyvauti gesinant gaisrą, jam bus išsaugoma tarnybos, darbo, mokslo ar studijų vieta, o už darbą galės būti mokama ne didesnė kaip 1 proc. Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
Būtų protinga, kad savanoriai jungtųsi prie dabar veikiančių savivaldybių priešgaisrinių tarnybų, nemažinant pastarųjų darbuotojų skaičiaus.
Taigi, atrodytų, kad apgalvotos visos sąlygos, kurios skatintų savanorius šiai veiklai. Turėti tokį specialistą savo tarpe bendruomenei labai naudinga, todėl jos turėtų būti tuo suinteresuotos ir šiai veiklai skatinti jaunuomenę. Įgijęs specialių žinių savanoris jomis galėtų dalintis su kaimynais, aiškinti gaisrų prevenciją ir, esant reikalui, kuo greičiau padėti juos likviduoti.
Dabar kaip tik tas laikotarpis, kai vienas iš pagrindinių tikslų yra savanoriškos ugniagesių struktūros sukūrimas. Jau dabar norintieji tapti savanoriais ugniagesiais gali kreiptis į savivaldybės priešgaisrinę tarnybas ar savanoriškos veiklos organizatorius ar asociacijas.
Gaila, tačiau ši veikla nesulaukė didesnio kaimiškų bendruomenių susidomėjimo, į ją neįsitraukė rajonų savivaldybės, seniūnijos. Kalbantis su savivaldybių darbuotojais neretai tenka išgirsti priekaištų, jog šis procesas skubotas, kad savivaldybės ir bendruomenės tam dar nepasiruošusios. Kyla daug klausimų.
Daugelis savivaldybių priešgaisrinių tarnybų atstovų mano, kad forma, įgyvendinanti savanorių ugniagesių darbą reglamentuojantį įstatymą, nėra tinkama. Būtų protinga, kad savanoriai jungtųsi prie dabar veikiančių savivaldybių priešgaisrinių tarnybų, nemažinant pastarųjų darbuotojų skaičiaus.
Pasiūlymas sumažinti šių tarnybų etatų skaičių sukėlė nemažai sumaišties ir nereikalingos įtampos. Savanorių ugniagesių draugijų nariai šiuo metu veikia kaip ugniagesių profesionalų pagalbininkai, skolina savo turimą techniką, kartais patys vyksta į įvykio vietą. Jei savivaldybių priešgaisrinėse tarnybose liktų tik po vieną profesionalų ugniagesių gelbėtojų tarnybos darbuotoją, kaip numatyta, su jam į pagalbą gaisro atveju atskubančiu savanoriu, tai ar nesusilpnėtų gaisro gesinimo pajėgos?
Juk kaip gerai bebūtų pasirengęs savanoris, jo galimybės, greičiausiai ne visada prilygs nuolat šį darbą dirbančiam ir didelę praktiką turinčiam darbuotojui.
Daugumą neramina, kas bus su profesionaliais ugniagesiais gelbėtojais, atsiradus savanoriams ugniagesiams? Profesionalai bus atleidžiami ar toliau galės dirbti?
Be to, yra kaimiškų vietovių, kur taip organizuoti darbą nebus galimybių. Savanoriams, kaip ir profesionalams, taikomi tam tikri sveikatos, pasirengimo, amžiaus reikalavimai. Kai kuriose kaimo vietovėse darbingų žmonių beveik nėra dėl amžiaus arba išvykę dirbti į miestus. Įdomu, ar kas nors pasidomėjo kiek bus žmonių galinčių atitikti normatyvų reikalavimus tuštėjančiame kaime? Ar tai neliks tik gražiai išdėstyta reforma popieriuje?
Rajonų priešgaisrinių tarnybų nuomone ugniagesių gelbėtojų reforma yra ne tik skubota, bet ir politizuota. Nebuvo ir nėra kalbama apie socialinius dalykus. Daugumą neramina, kas bus su profesionaliais ugniagesiais gelbėtojais, atsiradus savanoriams ugniagesiams? Profesionalai bus atleidžiami ar toliau galės dirbti? Taip pat neaišku, kaip praktiškai bus organizuojamas darbas kaimiškose vietovėse.
Teigiama, kad savanorių gretose gali būti ir krašto apsaugos savanoriai, ir šauliai, ir statutiniai bei nestatutiniai pareigūnai. Kyla abejonių, ar šiuo atveju neprasilenkiama su pareigūno ir valstybės tarnautojo etika bei darbo organizavimo principais.
Juk gali pasitaikyti ekstremalių atvejų, kai statutiniai, tuo metu nebudintys valstybinės priešgaisrinės tarnybos pareigūnai, privalės skubėti į pagrindinę darbo vietą pagrindinėms funkcijoms vykdyti. Tokiu atveju jo pasirinkimas būti savanoriu ar statutiniu darbuotoju tikrai nebus įmanomas. Kažkuri numatyta gelbėjimo sistemos dalis negalės tinkamai funkcionuoti.
Arba kaip turėtų elgtis krašto apsaugos savanoriai, šauliai tuo atveju, jei būtų skelbiama mobilizacija, it tuo pačiu metu jie būtų kviečiami gelbėti gaisre žūvančiųjų. Ar jie patys galėtų pasirinkti? Taip besvarstant, kyla klausimas, ar kas nors žino, kiek šiuo metu yra tikrų savanorių ir kiek yra dirbusių ar dirbančių ugniagesių, vadovų „paprašytų“ tapti „savanoriais“?
Ne visiems aiškus ir ugniagesių savanorių atsakomybės klausimas Ar jiems bus privaloma visada dalyvauti (kas prieštarauja savanorystės principams) gaisro gesinime? Kas atsakys jei iškviestas savanoris dėl tam tikrų priežasčių nedalyvaus gaisro gesinime ir gaisre žus žmonės: savanoriškos veiklos organizatorius, savivaldybės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ar valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba? Pasigendama konkretesnių ir aiškesnių teisės aktų, reglamentuojančių ugniagesių savanorių atvykimo į gaisro gesinimo vietą sąlygas.
Ne mažiau svarbūs ir ugniagesių savanorių reformos finansiniai aspektai.
Dėl besitęsiančio nepakankamo finansavimo savivaldybių priešgaisrinių tarnybų padėtis šiuo metu nėra normali. Savanoriams ugniagesiams ketinama mokėti iš sutaupytų lėšų, skirtų savivaldybių priešgaisrinei apsaugai. Tačiau, kaip bus jų sutaupyta, jei tų lėšų ir taip trūksta? (Savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms šiuo metu skiriama apie 60-80 proc. reikalingų lėšų).
Didelio ekonominio efekto iš šios reformos vargu ar galima tikėtis: numatyta, kad vieną nuolatinį ugniagesį gelbėtoją turės pakeisti keturi savanoriai, taigi atlygis už darbą, šiandien mokamas vienam ugniagesiui, bus paskirstytas 4 savanoriams.
Ar tai reiškia, kad visa finansinė našta bus perkelta ant savivaldybės pečių? Visiems suprantama, kad gaisrams gesinti ir gelbėjimo darbams atlikti reikalinga labai patikima technika. O kaip ji gali tokia būti, kai naudojama jau 30 metų ir po kiekvieno išvažiavimo į nelaimės objektą vis remontuojama. Deja, naujos įsigijimui lėšų neskiriama.
Didelio ekonominio efekto iš šios reformos vargu ar galima tikėtis: numatyta, kad vieną nuolatinį ugniagesį gelbėtoją turės pakeisti keturi savanoriai, taigi atlygis už darbą, šiandien mokamas vienam ugniagesiui, bus paskirstytas 4 savanoriams.
Be to, sudarius sutartis su savanoriais, tam tikrą dalį profesionalių darbuotojų neišvengiamai reikės atleisti iš darbo, išmokėti jiems socialines išmokas ir kompensacijas. Tai ne tik finansų klausimas, tai ir socialinės įtampos didinimas bei dviejų ugniagesių grupių supriešinimas.
O kur dar savanorių paruošimas, apranga, asmeninės saugos priemonės, skiriamieji ženklai plius darbo užmokestis už tą laikotarpį, kai savanoris palikęs darbo vietą vyks gesinti gaisro. Savanorio sveikatos sutrikdymo ar žūties atvejais reikėtų taip pat skirti pašalpas, išmokas ir pan. Visa ši paini aritmetika reikalauja tikslumo ir įvertinimo, o konkrečių skaičiavimų ir pagrindimo kol kas nėra.
Norisi tikėti, kad į visus klausimus bus atsakyta laiku, kad mūsų visuomenei labai svarbi savanoriška ugniagesių veikla stiprės ir bus pratęstos tarpukario Lietuvos ug nia ge sių sa va no rių tra di ci jos. Gražių pavyzdžių jau dabar yra daugelyje užsienio šalių, gal laikui bėgant tuo galėsime džiaugtis ir mes. O tuo tarpu visuomenės negali tenkinti tokia situacija, kai savivaldybių priešgaisrinės tarnybos ir savanoriškos veiklos asociacijos yra podukros vietoje.
Algis Strelčiūnas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
