Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo bei Europos vietos savivaldos chartijos nuostatos – plėsti savivaldą gyvenamojoje vietoje – patogiausiai įgyvendinamos per seniūnijas.
Šiuo metu Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Penkiose savivaldybėse (miestuose) nėra seniūnijų: Klaipėdoje, Neringoje, Visagine, Panevėžyje, Alytuje.
Todėl neužtikrinamos vienodos sąlygos gyventojams gauti tas paslaugas, kurios yra pasiekiamos savivaldybėse, turinčiose seniūnijas. Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, esu pateikęs Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriuo siūlau steigti nors vieną seniūniją savivaldybėje.
Veikiant vietos savivaldai visuomeninis gyvenimas turėtų tolygiai pasiskirstyti po visą valstybės teritoriją, o ne būti dirbtinai centralizuojamas.
Tiesiogiai išrinkti merai ir seniūnai geriau gintų gyventojų poreikius, padidėtų jų atskaitomybė žmonėms.
Lietuvoje vis dažniau kalbama apie tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus. Tyrimai rodo, kad šiems rinkimams pritartų apie 80 proc. visų šalies gyventojų. Vietinius poreikius geriau išmano vietiniai gyventojai, dalyvaujantys renkant vietos savivaldos institucijas, nes jie tiesiogiai suinteresuoti, kad šios institucijos veiktų sėkmingai. Tiesiogiai išrinkti merai ir seniūnai geriau gintų gyventojų poreikius, padidėtų jų atskaitomybė žmonėms.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Vilniaus seniūnas paminėtas 1365 metais. Lietuvoje seniūnai tiesiogiai buvo renkami iki 1940 metų. Seniūną rinkdavo seniūnijos sueiga 3 metams. Jis buvo atsakingas už seniūnijos sueigos nutarimų įgyvendinimą, mokesčių surinkimą, prievolių atlikimą, kelių taisymą, žemės ribų saugojimą. Buvo pavaldus viršaičiui ir taikos tarpininkui. Iki 1915 m. vykdė ir policijos funkcijas – galėjo bausti areštu iki 2 dienų ir pinigine bauda.
Šiandien seniūnijos turi būti biudžetinės įstaigos, sudarytos, atsižvelgiant į teritorijos dydį ir gyventojų skaičių. Seniūnijų biudžetą turėtų sudaryti apie 5 procentus savivaldybės biudžeto. Tai suteiktų daugiau įgaliojimų seniūnams, bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis, priimant ir įgyvendinant sprendimus, kurie reikalingi seniūnijos gyventojams. Todėl Vietos bendruomenių tarybos turėtų būti patariamasis seniūnų organas.
Deja, šiuo metu seniūnijose dažniausiai dirba tik po du darbuotojus, kurie aptarnauja nuo 10 iki 60 tūkstančių gyventojų. Jei seniūnijos bus panaikintos, nebus skatinamos bendruomenių iniciatyvos ir jų veikla.
2012 metų sausio mėnesį 8 345 Vilniaus gyventojai pasisakė prieš seniūnijų reorganizavimą. Jei vietos savivaldos sistema orientuota į visuomenės poreikių tenkinimą ir socialinį teisingumą, tai ji veikia efektyviai ir skaidriai, o visuomenė ja pasitiki.
Dar viena problema, su kuria šiandien susiduria vietos savivalda, – tai žmonių tiesioginis pasitikėjimas.
Būtų tikslinga savivaldybių tarybų narius rinkti ne daugiamandatėse apygardose, o vienmandatėse. Tokiu būdu padidėtų išrinktų tarybos narių atsakomybė rinkėjams kiekvienoje savivaldybėje. Rinkėjai būtų geriau atstovaujami kiekvienoje savivaldybės dalyje.
Vietos savivalda turi skatinti piliečių savarankiškumą, iniciatyvas, t. y. ugdyti pilietinę visuomenę. Vietos savivaldos lygmeniu įmanoma įgyvendinti vieną iš pagrindinių demokratijos principų: visi piliečiai turi vienodas teises ir galimybes dalyvauti bendruomenės reikalų valdyme.
Nuo š. m. sausio 1 d. įsigaliojo mano teiktas įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad seniūnaičiai ir toliau dirbs visuomeniniais pagrindais, tačiau bus prailginta jų darbo kadencija nuo dvejų iki trejų metų, numatyta galimybė skirti apmokėjimą jų veiklai vykdyti ir nustatyta, kad kandidatas į seniūnaičius gyventų toje seniūnaitijoje.
Būtų tikslinga savivaldybių tarybų narius rinkti ne daugiamandatėse apygardose, o vienmandatėse. Tokiu būdu padidėtų išrinktų tarybos narių atsakomybė rinkėjams kiekvienoje savivaldybėje.
Gyvenamosios vietovės bendruomenės ir jų išrinkti atstovai – seniūnaičiai – turi vis aktyviau dalyvauti priimant svarbius sprendimus, susijusius su gyvenamosios vietovės bendruomenės gyvenimu. Tokiu būdu bus didinamas valdžios institucijų priimamų sprendimų viešumas ir skaidrumas, stiprinamas bendruomenių vieningumas ir bendruomenės narių atsakomybė už jų gyvenamosiose vietovėse vykstančius pokyčius.
Negalima pamiršti ir milijoninių savivaldybių skolų. Savivaldybės visais įmanomais būdais stengiasi perkelti dalį skolų naštos ant mokesčių mokėtojų pečių. Tačiau gyventojai nėra atsakingi už savivaldybių biudžeto skolas, kurios atsirado dėl neūkiško ir neefektyvaus pinigų panaudojimo bei valdininkų aplaidumo, kurie visomis išgalėmis inicijuoja brangius ir šiuo metu visiškai nebūtinus projektus.
Vietos savivalda yra tarpininkė tarp valstybės ir piliečio, per kurią piliečiai gali kontroliuoti, kaip valstybė gina jų interesus. Todėl ji turi būti stiprinama ir plečiama.
Ar Lietuvai reikia tikros savivaldos? Į šį klausimą galime atsakyti tik mes patys.
Algis Strelčiūnas yra Seimo narys, TS-LKD frakcijos atstovas
