Dar prieš kelis dešimtmečius stebėjomės didžiulėmis automobilių spūstimis Japonijoje, Rusijoje bei Amerikoje. Didžiulę nuostabą kėlė didesnė nei 2 valandų trukmės kelionė iki darbo. Tačiau šiandien su ta pačia problema susiduriame ir Lietuvoje, nors gyventojų skaičius mūsų šalyje nei iš tolo neprilygsta didžiųjų pasaulio miestų populiacijai.
Vis tik dabar keliaujantiems į darbą iš tolimesnių mikrorajonų, tokių kaip pavyzdžiui Pilaitė bei miesto priemiesčių, „kamščiuose“ tenka praleisti mažiausiai valandą, o jeigu dar įvyksta koks nors eismo įvykis, gatvės tiesiog paralyžiuojamos. Ką jau kalbėti apie automobilio parkavimą šalia daugiabučių ir centrinėse miesto dalyse.
Daugiau dėmesio didmiesčių infrastruktūrai
Tuo tarpu kai vykdoma apgyvendinimo tankinimo politika ir vis didesnė žmonių dalis kuriasi didmiesčių naujuose mikrorajonuose bei priemiesčiuose, kai kurių savivaldybių sprendimai kelia daug klausimų. Štai pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė kovoti su didėjančia automobilizacija ir daro viską, kad žmonės centrinėje miesto dalyje automobiliais naudotųsi kuo mažiau – tiesiami dviračių takai, plečiamos automobilių parkavimo zonos, kurios nuolat branginamos.
O aiškumo, kur surenkamos lėšos panaudojamos trūksta. Svarbu paminėti ir tai, kad visai neseniai savivaldybė paskelbė, jog naujai statomiems daugiabučiams senamiestyje netaikys reikalavimo įrengti papildomų parkavimo vietų. Taigi, procentiniu atžvilgiu jų lieka dar mažiau. Visa infrastruktūra orientuota vien į centrinę miesto dalį, tačiau visiškai pamiršti tolimesni mikrorajonai ir priemiesčiai.
Optimizuota miestų plėtra
Ne paslaptis, kad centrinėse miesto dalyse būstai yra daug brangesni. Tad natūralu, jog gyventojai keliasi gyventi į tolimesnius mikrorajonus bei priemiesčius. O per paskutiniuosius kelerius metus galime matyti ypač aktyvų gyventojų judėjimą į priemiesčius. Iš čia gyventojai kasdien keliauja į savo darbovietes, kurių didžiausia koncentracija yra būtent centrinėje miesto dalyje.
Taigi, įvažiavimai į miesto centrą nuolat kemšasi ir situacija ateityje bus tik dar blogesnė jeigu savivaldybės, planuodamos miestų plėtrą, skirs dėmesį tik vienai, nedidelei teritorijos daliai. Miesto plėtra turi būti optimizuojama, užtikrinama urbanistinė, inžinerinė infrastruktūra, bei tvari aplinka.
Puiki alternatyva galėtų būti Europos miestuose plačiai naudojamos daugiaaukštės stovėjimo aikštelės įrengtos šalia daugiabučių.
Infrastruktūros planavimas remiantis gerąja praktika.
Tiesa, Lietuvoje galima rasti ir gerųjų pavyzdžių kaip miestai tvarkosi su spūstimis gatvėse bei automobilių parkavimo trūkumu. Štai pavyzdžiui, Tauragės savivaldybė parengusi projektą, kaip mikrorajonuose paplatinti važiuojamąsias gatves, o prie daugiabučių gyvenamųjų namų suplanavę naujas parkavimo vietas, šią visiems opią bėdą sėkmingai išsprendė. Šiems darbams reikalingas lėšas planavo biudžete, numatydami atskirą eilutę. Be abejo, tai padaryti nebuvo paprasta, tačiau tikrai įmanoma.
Panašiai tvarkosi ir Palanga, kuri vasaros metu sulaukia milžiniško automobilių antplūdžio – čia nuolat platinamos stovėjimo aikštelės, kad miesto svečiai galėtų saugiai palikti automobilius. Galbūt tai galėtų būti pavyzdys ir didiesiems šalies miestams? Puiki alternatyva galėtų būti Europos miestuose plačiai naudojamos daugiaaukštės stovėjimo aikštelės įrengtos šalia daugiabučių.
Patogesnis viešojo transporto sistemos išvystymas
Vilniaus miestui užsimojus kovoti su didėjančia automobilizacija buvo įrengtos specialios „Statyk ir važiuok“ aikštelės, kuriose gyventojai gali persėsti į viešąjį transportą ir greitai nusigauti iki miesto centro. Vis tik investicijos į šį projektą nepasiteisino. Gyventojams toks sprendimas nėra patogus, nes kol nusigauni iki šių aikštelių turi prastovėti spūstyse. Tokios aikštelės turėtų būti įrengiamos miesto prieigose, kad pastatęs mašiną viešuoju transportu greitai pasiektum norimą tašką.
Tačiau ir čia turime problemą – gyventojams, kurie naudojasi viešuoju, transportu tenka kartu su visais stovėti didelėse spūstyse. Prieš kelerius metus įdiegti greitieji autobusų maršrutai tapo kur kas patogesniu būdu keliauti po miesto centrinę dalį. Tačiau tiems, kurie gyvena priemiesčiuose tenka derintis prie skirtingų tvarkaraščių, keisti transporto maršrutus net kelis kartus, taigi, kelionės tikslą pasiekti tai nepalengvina.
Miesto plėtros suvaldymas
Vilniaus miesto savivaldybės stalčiuose guli daug gerų projektų – Šiaurinis aplinkkelis, skirtingų lygių sankryžos, patogesni išvažiavimai/įvažiavimai į ir iš aplinkkelio bei daugybė kitų. Tačiau vietoj jų įgyvendinami trumpalaikiai, ganėtinai chaotiški projektai. Sprendimų kaip „formuoti“ miestą – ne vienas. Vieną tokių 2016 m. Seimui siūliau – skirti papildomą 1 mln. eurų dotaciją Vilniaus miesto infrastruktūrai. Tačiau dabartinei situacijai apibūdinti labiau tiktų „statau kur noriu, o infrastruktūra – kaip nors“. Iš to išplaukia ir didėjančių automobilių spūsčių problemos. Miesto problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai. Pirmiausia, būtina dirbti remiantis patvirtintu bendruoju miesto planu, kuriame būtų aiški miesto plėtros vizija.
Žinoma, bendrieji miestų planai turi būti derinami su mikrorajonų ir priemiesčių bendruomenėmis bei gyventojais. Svarstymai turi būti vykdomi ne tik formaliai, tačiau atsižvelgiant ir į konkrečias teritorijas. Taip pat turėtų būti aiški ir suderinta įstatyminė bazė, tam, kad nebūtų techninių klaidų ir spragų. Šiuo metu miesto plėtrą dažniausiai lemia atskirų investuotojų, plėtotojų individualūs norai, kurių galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose apibrėžti kriterijai nesustabdo, nes tiesiog nėra pakankami.
Sąžininga teritorijų vystytojų konkurencija
Statytojui, atėjusiam į naują teritoriją, net ir į prioritetinę, įrengti infrastruktūrą – nemenkas iššūkis. Pirmasis statytojas dažnai investuoja kur kas daugiau nei antras ar trečias, todėl vienas iš galimų būdų – įvesti racionalią tvarką, kad naujai atėję statytojai kompensuotų infrastruktūros įrengimo dalį pirmajam statytojui. Dabar nusistovėjusi praktika reikalauti paramos infrastruktūrai, tačiau dėl jos vykdymo būna deramasi kiekvienu konkrečiu atveju. O tai gali sudaryti sąlygas nesąžiningai konkurencijai, nes vieni vystytojai gali turėti geresnius santykius su savivaldybe, o kiti iš viso būti visiškai nauji rinkos dalyviai. Galiausiai, tai ne į naudą ir pačiai savivaldybei, nes kiekvienu atveju reikia prašyti papildomo dėmesio infrastruktūrai.
Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas turėtų suvaldyti miesto plėtrą ir skatinti jungtis prie jau esamos infrastruktūros, o nestatyti namų laukuose, kur nėra jokios inžinerinės ir socialinės infrastruktūros. Tam vilčių suteikia Aplinkos ministerijos ruošiamas naujas savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektas. Jame, tikiuosi, bus aiškūs strateginiai sprendimai padėsiantys spręsti didėjančias automobilių spūsčių ir parkavimo problemas Lietuvos didmiesčiuose. Manau, kad tik bendromis savivaldybės vykdomosios valdžios ir Seimo pastangomis išjudinsime šių problemų sprendimą.
Algis Strelčiūnas yra Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų frakcijos narys.
