Tačiau dabar jau prasidėjęs priešrinkiminis laikotarpis yra ypatingas – pandemijos krizė visuomenės akyse valdančiuosius iškėlė į neregėtas matomumo aukštumas, tuo tarpu kitiems tenka veikti kone iš pandemijos apkasų. Analitikai jau dabar spėlioja, kur gali nuvesti toks neįprastas rinkimų startas.
Dabar valdantiesiems yra patogu kuo ilgiau visuomenės dėmesį laikyti nukreiptą nuo pasirengimo rinkimams, ir toliau palaikyti „žūtbūtinės kovos“ su COVID-19 naratyvą, vis pabrėžiant pasiektus įspūdingus ir „neturinčius analogų Europoje“ rezultatus. Nepamirštama pridurti, kad Prezidento G.Nausėdos paskelbta rinkimų į Seimą data nėra aktuali visuomenei, ir visi, keliantys su rudens rinkimais susijusius klausimus, pristatomi kone politikuojančiais niekadėjais. Patogu.
Pandemijos ažiotažo šviesoje ir keliukų asfaltavimo, ir neaiškių firmelių finansavimo skandalai išsisklaido lyg tas aidas tyruose. Greta to, patys valdantieji sumaniai naudoja gerai apgalvotus 200 eurų vertės, galimai netgi politinės korupcijos, įrankius.
Kaip sakė Franklinas Ruzveltas, politikoje niekas nevyksta atsitiktinai – kas atsitinka, galite lažintis, kad tai buvo suplanuota. Tačiau šis mano komentaras ne apie tai, o apie būtinybę visoms politinėms partijoms susitarti dėl kertinių valstybės vystymo(si) klausimų, netgi veikiant iš skirtingų apkasų.
Pandemijos ažiotažo šviesoje ir keliukų asfaltavimo, ir neaiškių firmelių finansavimo skandalai išsisklaido lyg tas aidas tyruose.
Prezidentas jau paskelbė rinkimų datą, taigi greičiausiai neseksime Lenkijos pavyzdžiu, ir rinkimų atidėjimo nesvarstysime. Ne visoms partijoms ši rinkimų kampanija bus patogi, tačiau bus ir teigiama „rinkimų iš pandemijos apkasų“ pusė – nesėkmes bus galima „nurašyti“ pandemijos krizei.
Kad ir kaip to nenorėtų valdantieji, turime pradėti kalbėti apie Lietuvos ateitį po 2020 m. rudens rinkimų į Seimą. Apie esmines reformas, dėl kurių turėtų susitarti partijos, laimėsiančios Seimo rinkimus, ir formuosiančios valdančiąją koaliciją bei Vyriausybę. Lietuva nebegali sau leisti chaotiškumo – turime sutarti dėl valstybės vystymo strategijos, ir pradėti veikti darniai.
Apie prieš kurį laiką iškeltą atitinkamos valstybės sąrangos – Gerovės valstybės – idėją pasisakyta daug ir įvairiai: komentavo ir kritikavo politologai, ekonomistai, politinės partijos, kai kurios net nepasibodėjo šiuos skambius žodžius inkorporuoti ir į partijos pavadinimą.
Per dažnai ir neretai netinkamame kontekste vartojamas šis valstybės sąrangos pavadinimas, deja, jau tampa nuvertintu ir dėl to (nenorint automatinės skaitytojo atmetimo reakcijos) netgi vengtinu vartoti. Tačiau siektino valstybės, kurioje jos piliečiams gera gyventi, modelio turinys lieka tas pats – maža pajamų ir turtinė nelygybė, žemas socialinės atskirties lygis ir neegzistuojantis (eliminuotas iki minimalaus lygio) skurdas. Lietuvos visuomenė nori gyventi geriau, nori gauti aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir čia tikisi didesnio valstybės įsikišimo. Šis valstybės vystymo modelis po Antrojo pasaulinio karo padėjo atsistoti ant kojų ne vienai valstybei ir ne vienai ekonomikai.
Kritinių sričių, kurios reikalauja politikų dėmesio ir sutarimo, toli ieškoti nereikia – jos įvardintos Europos Komisijos rekomendacijose Lietuvai. Lėta pažanga (ar jos nebuvimas) įvardinta švietimo, sveikatos apsaugos, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo srityse. Švietimo sistema verkte verkia efektyvios ir tikslingai atliktos reformos, kuri užtikrintų parengimą pakankamo skaičiaus aukštos kvalifikacijos darbuotojų, gebančių diegti inovacijas ir kurti aukštos vertės produktus bei paslaugas. Užstrigusi aukštųjų mokyklų reforma, keisti universitetų jungimai į neaiškios kilmės hibridus tik paaštrino universitetų karą dėl būsimų studentų, tuo tarpu neužtikrinant taip trūkstančios aukštojo mokslo kokybės. Auštojo mokslo reforma turi būti vykdoma „rankos nukirtimo“, o ne jos „brūžinimo pjūklu“ principu.
Metas susivienyti, išlįsti iš apkasų, nulipti nuo pjedestalų, ir susitarti dėl to, kas Lietuvai svarbiausia.
Kuo virto iki šiol vykdytas destruktyvus sveikatos apsaugos sistemos optimizavimas? Jis virto ne visiems Lietuvos gyventojams prieinamomis paslaugomis, kai kurie Lietuvos regionai netgi tapo „pilkosiomis zonomis“.
O kur dar paslaugų prieinamumas – mokamos paslaugos universitetinėse ligoninėse prieinamos tik panorėjus, o štai finansuojamos iš ligonių kasų – tik kantriesiems, ir nesvarbu, kad socialinio draudimo įmokos mokėtos daug metų. Dabartinių senjorų karta neturėjo galimybės užsidirbti finansinių „pagalvių“ oriai senatvei, taigi sveikatos apsaugos sistema turi būti lanksti, prieinama visiems socialiniams sluoksniams. Lietuvos socialinis draudimas turi būti efektyvus, o greta to, atsižvelgiant į senstančią Lietuvos visuomenę, turi būti išplėtota socialinės paramos, rūpybos ir globos sistema.
Na, ir žinoma – didžiausiu mūsų skauduliu yra vis dar didėjantis skurdas ir socialinė atskirtis. To priežastys yra kompleksiškos ir daugialypės, tačiau pagrindinėms priskirčiau neefektyviai veikiančią mokesčių sistemą, mažą mokesčių progresyvumą, neefektyviai surenkamą PVM. Ką liudija ir Europos Komisijos paskelbta statistika apie materialinį nepriteklių ES valstybėse 2019 m., kurioje Lietuva, deja, užima ketvirtą vietą nuo galo.
Išeitis iš šio akligatvio yra, tačiau tam būtinas nacionalinis visų parlamentinių partijų susitarimas dėl vieningo bei nuoseklaus valstybės, kurioje visiems piliečiams ĮMANOMA gyventi, kūrimo. Klausimas išlieka tik dėl to, kokią valstybę kursime? Labai palankų kapitalui neoliberalųjį (laisser faire arba „laisvosios“ rinkos fundamentalizmu grindžiamą) valstybės modelį ar vokišką konservatyvų–krikdemišką variantą, arba radikalesnį socialdemokratinį šiaurės Europos valstybės modelio variantą, kuriam, tikiu, atstovauja atsinaujinusi Lietuvos socialdemokratų partija?
Metas susivienyti, išlįsti iš apkasų, nulipti nuo pjedestalų, ir susitarti dėl to, kas Lietuvai svarbiausia. Tik įgyvendinę Lietuvai Europos Komisijos rekomenduotas reformas pradėsime kurti valstybę, kurioje visiems piliečiams gera gyventi (ar bent jau pradėsime judėti link jos). Todėl turime sutarti dėl pokyčių, kuriais visų pirma būtų didinamos mokestinės biudžeto pajamos, kas vėliau leistų mažinti skurdą, pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį.
Dar 2019 m. rugsėjį Prezidentas G.Nausėda visokeriopai rėmė idėją didinti per biudžetą perskirstomą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, kuri šiuo metu yra nepateisinamai maža Lietuvoje. Prezidentas tuomet sakė, kad balansuojant ties 30 proc. BVP perskirstymo riba, manevro laisvės įgyvendinti Gerovės valstybės idėją tiesiog nėra. Matematika paprasta – nesurenkant pakankamai biudžeto pajamų, visos rinkiminės kalbos ir pažadai anksčiau ar vėliau lieka tik demagogijomis.
Sąlygos geram gyvenimui galbūt kiek pakis, tačiau žmonių norai – ne.
Dėl to turėtume sutarti dėl metinių suminių pajamų, gaunamų iš visų šaltinių, apmokestinimo vienodais progresiniais gyventojų pajamų mokesčio dydžio tarifais. Greta to būtina sutarti ir dėl NPD taikymo visoms suminėms metinėms pajamoms. Būtina sustabdyti pavienius lobistinius „išsišokimus“ Seime ir pagaliau sutarti dėl turto, pelno ir kitų mokesčių tarifų. Na, ir žinoma, turime dar kartą gerai įvertinti chaotiškai vykstančius švietimo, sveikatos, kultūros ir kitų valstybės valdomų bei viešąsias paslaugas teikiančių institucijų „optimizavimo“ procesus. Ar iš tiesų siekiame tokio „optimalaus“ ir eiliniam Lietuvos gyventojui sunkiai prieinamo paslaugų tinklo, link kurio dabar einame?
Manoma, kad COVID-19 pakoreguos mūsų gyvenimus, ekonomikas, įpročius ir norus. Sąlygos geram gyvenimui galbūt kiek pakis, tačiau žmonių norai – ne. Šiuolaikinės visuomenės visada norės turėti sotų gyvenimą, būstą virš galvos, automobilį bei norės keliauti, pažinti kitas šalis, visuomenes ir kultūras. Taigi, nors ir kitokiomis sąlygomis ir su tam tikrais apribojimais, mes privalome judėti į priekį ir pasirūpinti, kad ateinančiais metais Lietuva tvirtėtų, visuomenė taptų socialiai teisingesnė ir augtų vidurinioji klasė.
Kad jauni žmonės galėtų gauti geriausiai įmanomą išsilavinimą, o senoliai – kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl net ir iš „pandemijos apkasų“ rinkimams besiruošiančios politinės partijos turi būti atsakingos savo rinkėjų atžvilgiu ir išgryninti tai, kas svarbiausia. Ir nustoti stengtis viską, kas vyksta ar galėtų vykti Lietuvoje, uždenginėti kovos su pandemija vėliava.
Algis Vaičeliūnas yra atsargos brigados generolas, Stepono Kairio fondo direktorius.
