Išvardyti gyvenimo atributai buvo skirti man pačiam, pats įvardydavau sėkmę, buvau arbitras, niekas be manęs beveik negalėjo nuspręsti, kaip yra iš tiesų. Galiojo „ką žmonės pasakys“ (tai visuomet buvo svarbu), tačiau tokio didelio poreikio, o ypač priemonių, demonstruoti sėkmę kitiems nebuvo. Šiandien sėkmė pirmiausia rodoma kitiems. Patiekalas taps skanus tik tada, kai ir kitas pamatys, koks gardus kulinarinis kūrinys pūpso mano lėkštėje.
Visgi gyventi dėl kitų įvertinimo – ne pagrindinė problema. Didesnė blogybė – spaudimas būti sėkmingu. Sėkmingu pagal visuotinius, o iš tiesų komercinius, standartus. Nuolat matomi kitų prašmatnūs valgiai gali smarkiai kontrastuoti mano kasdienėms virtoms bulvėms.
Didesnė blogybė – spaudimas būti sėkmingu.
Gatve bėgantis sportiškas, lieknas, stilingame rūbe įrėmintas kūnas tampa spaudimu turėti tokią pat ištobulintą sielos buveinę ir vargas tau, jei paties stambios kojos nesutvertos grakščiam risnojimui. Laime trykščtančios, idiliškos šeimos nuotraukos paryškina pilką buitį, braškančius santykius ir konfliktus su vaikais. Profesinės sėkmės istorijos – nuolat myga siekti dar ir dar daugiau. O jei sėdi tik namie – ir dar pats negamini vaikams ekologiško riešutų kremo, o jį perki iš parduotuvės, koks, po velnių, tėvas/mama esi?
Sėkmės standartai aukšti ir nepanašu, kad artimiausiu metu galėtų kristi. Jų išlaikymu suinteresuota didelė verslo dalis: grožio, sporto, laisvalaikio, pramogų ir kt. industrijos.
Sėkmės standartai tampa ne tik motyvuojančiu, bet ir demotyvuojančiu veiksniu, o tiksliau – betono luitu, kuris prislegia ir nebeleidžia gyventi su pasimėgavimu, priimant save, savo kasdienybę. Kuri visad būna ir kažkiek pilka.
Dirbti pas jus visą gyvenimą? Juokaujate?
Metai be apčiuopiamo rezultato – metai praleisti veltui. Todėl jauni darbo rinkos specialistai gali būti labai orientuoti į konkrečius rodiklius: kiek uždirbsiu, ką išmoksiu, kaip paaugsiu. Turiu vieną šūvį, jis turi būti sėkmingas. Dirbti pas jus visą gyvenimą? Juokaujate? Esate – tik laikina stotelė kelyje į didesnį tikslą. Vadovus ir darbdavius tai gali šokiruoti, tačiau būtent taip į gyvenimą žvelgia dalis jaunosios kartos žmonių. Toks laikmetis. Negaliu rizikuoti. Gyvenimas skirtas sėkmei.
Tokiose varžybose prarandamas dvasinis aspektas, o, regis, būtent dvasinius patyrimus branginame ir išsinešame gyvenimo pabaigoje: duotą ir gautą meilę, šilumą, patirtą santykyje su artimaisiais, galimybę gėrėtis meno kūriniais, vienatvės skausmą ir atradimus, pilnatvės jausmą.
Metai be apčiuopiamo rezultato, be sėkmės, gali būti patys prasmingiausi mano gyvenimo metai.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė.
