Girdint vienokius už atliekų tvarkymą atsakingų institucijų teiginius ir matant visai kitokią realybę, peršasi mintis, kad į kosmosą mes niekada nenuskrisime. Kol pasaulis bando pasiekti mėnulį, mes kažkodėl planuojame skristi į saulę. „Skrisime naktį“, – užtikrintai nukerta bet kokios kritikos sulaukę apdovanoti lyderiai, toliau ignoruodami akivaizdžias atliekų tvarkymo sistemos spragas.
Tam, kad vis dėlto pavyktų nuskristi į kosmosą, reikia racionalumo – įvertinti, kad tokiam ambicingam projektui reikia priemonių, finansų ir kitokių išteklių, taip pat pastangų, kad pavyktų pasiekti tikslą. Atliekų tvarkymo sektoriuje visi šie komponentai yra begėdiškai imituojami.
Lietuvos atliekų rūšiavimo sistema jau 20 metų yra statoma be pamatų, t.y. niekaip nepavyksta visoms sistemoje dalyvaujančioms institucijoms susitarti dėl pagrindinių apibrėžimų ir rūšiavimo taisyklių, kurios iki šiol paliekamos savivaldybių interpretacijai. Pavyzdžiui, sektoriuje naudojamas elementarus terminas „antrinės žaliavos“ teisės aktuose bei poįstatyminiuose dokumentuose pavirsta nežinia kuo: vienur tokiu žodžių junginiu vadinamos tiesiog šiukšlės, kitur – atliekų perdirbimo procese gautos medžiagos. Lygybės ženklas čia galimas tik tokiu atveju, jeigu kažkas galėtų įrodyti, jog išmesti žaislai, šluotos, kibirai gali būti kasami kaip koks smėlis ir vežami tiesiai į gamyklas.
Kita įdomi kai kurių sektoriaus dalyvių pučiama migla visuomenei, susijusi su atliekų perdirbimo galimybėmis. Skambūs žiedinės ekonomikos teiginiai tarp situaciją suprantančių specialistų tampa memais, o klausimas „į kurį konteinerį reikėtų išmesti liniuotę?“ skamba jau kaip anekdotas.
Realybė tokia, kad šiandien atliekų perdirbimas dažniau įmanomas tik dėl gamintojų ir importuotojų finansavimo, o šis sistemiškai yra skiriamas tik tam tikrų atliekų rūšių sutvarkymui, pavyzdžiui – pakuotėms. Finansavimo liniuočių utilizavimui iš verslo pusės nėra, todėl čia galioja „teršėjas moka“ principas, kai gyventojas už buityje susidarančių atliekų tvarkymą sumoka per rinkliavą. Iš čia ir atsakymas į anksčiau minėtą klausimą – liniuotė nebus perdirbta, kad ir kur ją gyventojas beišmestų.
Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos klaidingos sąvokos kelia sąmyšį ir nesusipratimus jas taikant. Sprendimas galėtų būti labai paprastas – aiškiai nurodyti, kad Lietuvoje esantys stiklo, popieriaus, plastiko rūšiavimo konteineriai yra skirti tik pakuočių atliekoms. Kitas žingsnis – įstatymų nustatytus tikslus atitinkantys rūšiavimo konteinerių pavadinimai ir visoje Lietuvoje vienodos pakuočių atliekų rūšiavimo taisyklės. Šie konkretūs siūlymai tiek žodine, tiek rašytine forma daugybę kartų pasiekė atsakingas institucijas, tačiau, rodos, labai praktiškiems ir lengvai įgyvendinamiems pakeitimams buvo nubrėžta raudona linija, kurios peržengti nevalia. Būtent „raudona linija“ pavadinti „Žaliojo taško“ pasiūlymai buvo palydėti link ministerijos išėjimo durų.
Gamintojų ir importuotojų organizacijos lieka stovėti skrydžio į kosmosą užribyje, nors sveikas protas lyg sakytų, jog tie, kas turi ekspertinių žinių, finansų, noro veikti, turėtų būti įtraukti į ambicingų tikslų įgyvendinimą. Žinant visą situaciją, akivaizdu, kad tie, kas šiandien palikti už durų, rytoj bus atsakingi už Europos sąjungos sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kuris padarys žalą šalies reputacijai ir gyventojų piniginėms.