Gerbiamieji Sausio 13-sios žmonės,
1991 sausio 13 diena galėtų būti pavadinta pasaulio demokratinių valstybių atsipeikėjimo diena. Tą dieną, gindami Lietuvos laisvę, žuvo 14 ir buvo sužeisti dar 702 Lietuvos piliečiai. Jie nepaisė mirtinos grėsmės, jie nesvarstė, kokia bus Nepriklausoma Lietuva, nekėlė sau klausimo, ar Lietuva bus tokia, kokios jie norėtų, ar ji bus tokia, kurioje kiekvienas jaustų, kad jis yra valstybės šeimininkas, o ne koks nors prašalaitis, kuriam svarbu tik jo asmeninė gerovė. Jie tikėjo mūsų visų išmintimi ir sugebėjimais valdyti valstybę ir vardan to praliejo savo kraują ir atidavė savo brangiausią turtą – gyvybę. Į klausimą, jeigu mes paklaustume savęs, ar mes pateisinome jų lūkesčius – atsakykime kiekvienas sau. Jie nesvarstė ir to, kaip pasikeis jų pačių gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Jie tik gynė Lietuvą ir mums visiems parodė, kad laisvė yra svarbiausias kiekvieno iš mūsų turtas. Ne pinigai ar užimami postai, bet laisvė. Amžina Sausio 13 dienos didvyriams padėka ir garbė. Ir padėka tiems, kurie Sausio 13 d. gynė Lietuvos parlamentą, gynė Lietuvos Laisvę.
Tuo tarpu Vakarų demokratinės valstybės buvo užliūliuotos pasaulio galingųjų dažnai kartojamos mantros – „tik nepakenkti Gorbačiovui“, nes kitaip, atseit, gali sustoti Tarybų Sąjungoje Gorbačiovo pradėtas pertvarkos procesas. Ir tik sausio 13 dieną pralietas kraujas privertė juos suabejoti Gorbačiovo pertvarkos kokybe.
Reikia pasakyti, kad dar 1990 metais įžvalgūs mūsų politikai Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume išsakė nuomonę, kad vien Gorbačiovo pertvarkos nepakaks mūsų Nepriklausomybės įtvirtinimui, nes Vakarų valstybės gali atsipeikėti nuo Gorbačiovo pertvarkos sukeltos euforijos ir pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę tik pamatę pralietą dėl jos kraują. Taip ir įvyko. Iki to Vakarų valstybės teisinosi tuo, kad Lietuvos vyriausybė nepakankamai kontroliuoja savo teritoriją ir normali užsienio atstovybių veikla negalės būti užtikrinta.
Bet jau 1991 m. vasario 11 d., praėjus nepilnam mėnesiui nuo pralieto kraujo dienos ir beveik metams po Nepriklausomybės akto paskelbimo, Lietuvos Respubliką de jure pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija. Čia reikia pabrėžti, kad tai buvo drąsi valstybė ir nieko neklausė, nei Jungtinių valstijų, nei Rusijos neklausė, ar galima pripažinti Lietuvą, jie pripažino.
Šiandieną, jeigu grįšime prie šių dienų aktualijų, tarkime, aš kaip pavyzdį pasakysiu, Kinija niekaip nenori duoti nepriklausomybės Taivanio valstybei, kuri taip pat yra tokia pati demokratinė valstybė. Neatsiranda, deja, nė vienos drąsios valstybės, kuri pripažintų šitą Respubliką. Galbūt dar atsiras.
Netrukus, vasario 29-ąją, Lietuvos Respubliką pripažino Boriso Jelcino vadovaujama Rusijos federacija.
Padėtis pasikeitė žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui, kuomet tapo aišku, jog senosios TSRS jėgos jau nebeturės įtakos valstybėje. Tuomet per gana trumpą laiką – nuo 1991 m. rugpjūčio 26 d. iki rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino 27 valstybės, tarp kurių buvo Vokietija ir Didžioji Britanija. Rugpjūčio 30-ąją Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vatikanas, rugsėjo 2 d.– JAV. Tų pačių metų rugsėjo 6 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino ir Tarybų Sąjunga. Tuo metu Lietuva jau buvo gavusi pripažinimo aktus iš 57 valstybių. Galutinį nepriklausomybės pripažinimą įtvirtino Lietuvos (kartu su Estija, Latvija, bei keturiomis kitomis valstybėmis) priėmimas į Jungtines Tautas (JTO) 1991 metų rugsėjo 17 dieną. Taip Lietuvą beveik per vieną mėnesį pripažino beveik visa tarptautinė bendrija.
Kokia gi darytina išvada iš visų to meto įvykių? 1991 metų sausio 13 dieną pralietas Lietuvos žmonių kraujas labai paspartino Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą tarptautiniu mastu. Ačiū Jums Sausio 13-sios žmonės. Ačiū.
