Seimo narys L.Balsys dar 2017 metais Seime įregistravo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, kuriomis Lietuvoje būtų ne tik draudžiama cirke naudoti laukinius gyvūnus, bet ir gabenti juos per šalies teritoriją. Už tai po pateikimo balsavo 51 Seimo narys, prieš buvo 3, susilaikė 13 parlamentarų. Šios įstatymo pataisos prieš metus svarstytos Seimo Kaimo reikalų bei Aplinkos apsaugos komitetuose. Pastarasis komitetas pritarė projektui, tačiau nutarta jį patikslinti ir sujungti L.Balsio pasiūlymus su Aplinkos ministerijos pasiūlymais. Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas liberalas Simonas Gentvilas tada posėdyje kalbėjo, kad nebūtina uždrausti laikyti laukinius gyvūnus cirkuose, tereikia užtikrinti geresnes jų gyvenimo sąlygas. Tikrai labai šauni, dėmesio verta mintis, deja, praktiškai neįgyvendinama šapito ar netgi didžiosiose arenose vykstančių gastrolių sąlygomis.
Svarstant projektą buvo netgi pasigirdę minčių, kad tokiomis įstatymo pataisomis Seimas, esą, gali sužlugdyti šimtmečiais gyvuojantį cirko verslą, palikti žmones be duonos kąsnio. Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė, bendrovės „Nuaras“ vadovė Jurgita Gustaitienė yra ne kartą pareiškusi, kad svarbu atkreipti dėmesį į vieno ar kito cirko statusą. Pasak jos, gyvūnus programose galėtų naudoti tik cirkai, priklausantys Europos cirkų asociacijai (ECA). Iš tiesų, ši asociacija labai rūpinasi gyvūnų gerove, turi nustačiusi griežtas taisykles bei reikalavimus ir kategoriškai kontroliuoja, kaip jų laikomasi. Deja, nei mūsų kaimyninės Lenkijos, nei Čekijos cirkų šios organizacijos narių sąraše nerasime. Tuo metu jau dvidešimt penkerius metus gyvuojantis lietuviškasis „Baltijos“ cirkas nuo 2007 metų yra tikrasis ECA narys.
Svarstant įstatymo pataisas Aplinkos apsaugos komitete tada buvusį jo pirmininką Kęstutį Mažeiką domino, o kas bus, jeigu cirko gyvūnai po tokio Seimo sprendimo bus paleisti į laisvę, į mišką ar atvežti, pavyzdžiui, prie Seimo? Kadangi netrukus, tikėkimės, vėl bus šia tema kalbama Seimo plenarinių posėdžių salėje, dabar jau Aplinkos ministrui noriu pasakyti, kad lietuviškieji cirkai neturėjo ir neturi laukinių gyvūnų. Meškos buvo tik labai sparčiai likviduotame, solidžias aukšto lygio programas atveždavusiame „VIP cirke“. Todėl draudimas įvežti ir rodyti laukinius gyvūnus liečia vien Čekijos ar dar kokius kitus būsimus Europos šalių cirkus, kurie, kad ir kaip geranoriškai juos vertintume, be keleto liūtų, tigrų ar netgi dramblio, nelabai turi daugiau ką parodyti. Ir gyvūnų niekas niekur tikrai nepaleis, pirmiausia todėl, kad jie kainuoja didelius pinigus. Kita vertus, dar yra nemažai šalių, kur šitie vertelgos sugebės rasti užuovėją.
Neseniai vienas garsiausiųjų pasaulio cirkų, Vokietijos „Roncalli“, žengė drąsų novatorišką žingsnį ir vietoj gyvūnų pradėjo naudoti jų hologramas. Pasirodymuose, kaip įprastai, dalyvauja daugybė gyvūnų, tačiau pirmąjį kartą pasaulyje nė vienas jų nėra tikras. Sistema, leidžianti iš bet kurios vietos matyti hologramą, cirkui kainavo daugiau nei pusę milijono eurų. Bet užtat per metus į „Roncalli“ vaidinimus parduota per šešis šimtus tūkstančių bilietų, kainavusių nuo dvidešimt devynių iki septyniasdešimties eurų. Gyvūnų teisių gynėjai patenkinti, žiūrovai – nė kiek nemažiau.
Kaip jau minėjau, nesuprantama, kodėl primityvus, jokių finansinių skaičiavimų nereikalaujantis, vos keleto straipsnių įstatymas per Seimo, Vyriausybės kabinetus ir stalčius keliauja dvejus metus. Teko girdėti, kad nemažai ginčų kėlė mąstymai o kaip gi bus su Klaipėdos delfinariumu ar zoologijos sodais. „Pažymėtina, kad siūlomas nustatyti draudimas neužkirs kelio šiuos gyvūnus naudoti pasirodymams vietose, kur gyvūnai laikomi nuolatos ir nekeliauja iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, delfinų pasirodymai delfinariumuose“, – teigiama dokumente. Problemos nėra, kaip jos ir negalėjo būti jau nuo pat pradžios.
Nors šiuolaikinis modernusis cirkas gyvuoja jau pustrečio šimto metų ir visomis kalbomis seniai apibrėžta, kas tai yra ir ką tai reiškia, Vyriausybė ir čia tarė savo žodį – nutarimo projekte siūlyta apibrėžti cirką kaip keliaujančią parodą ar kilnojamą žvėryną, kuriame yra vienas arba daugiau gyvūnų. Nedrįstu ginčytis su išaiškinimų autoriais, tačiau noriu pasakyti, jog kilnojamasis žvėrynas – tai, jokiu būdu, ne cirkas. Prieš daugelį metų Sovietų Sąjungos „Sojuzgoscirko“ sistemoje buvo keliolika siaubą ir pačius baisiausius prisiminimus keliančių varganų žvėrynų. Daug kartų jie užsuko į Lietuvą ir, išskyrus pasipiktinimą, daugiau jokių jausmų nekėlė. 19 amžiuje ar 20 amžiaus pradžioje senasis Vilnius Katedros, Lukiškių aikštėse matė ne vieną tokį balaganą – Klebergo, Šolco ir Filadelfijaus, Bati Tempelio, Šarlio Kreicbergo, M.Geidenreicho, Hugo Vinklerio. Už juos baisiau šiandien galėtų būti tik uždaroje statinėje sienomis važinėjantys motociklininkai. Labai vykusiai vieną tokį žvėryną savo knygoje „Kelias eina į tolį“ aprašė 19 amžiaus pabaigoje Vilniuje gimusi rašytoja Aleksandra Bruštein.
Pirmajame projekto variante naivusis, labai atsiprašau kolegos, jo teikėjas L.Balsys buvo numatęs logišką įsigaliojimo datą – 2017 metų gruodžio trisdešimt pirmą dieną. Nesinori galvoti nieko bloga, bet dabartinis vilkinimas neišvengiamai kažkam naudingas ir tikrai neprisideda prie savosios rinkos apsaugos. Štai dar vienas vasaros sezonas baigiasi, atnešdamas svečiams iš Europos nemenkų pajamų. Negana to, Vyriausybė paminėjo, kad jeigu šiam jos siūlymui bus pritarta Seime, jis įsigalios nuo 2020 metų lapkričio mėnesio. Žinant, jog keliaujantys cirkai savo vasaros sezoną baigia dažniausiai spalio viduryje, pataisų įsigaliojimo data parinkta labiau nei vykusiai… O lietuviškieji „Baltijos“ ir „Amber“ cirkai kitais metais didesniąją sezono dalį vėl bus priversti išvykti už Lietuvos ribų, nes ožkoms, katėms ar poniams konkuruoti su liūtais, tigrais ir drambliais kol kas tikrai sudėtinga.
Nesinori galvoti nieko bloga, bet dabartinis vilkinimas neišvengiamai kažkam naudingas ir tikrai neprisideda prie savosios rinkos apsaugos.
Cirkui atidavęs vos ne penkiasdešimt savo gyvenimo metų, besąlygiškai pritariu Lino Balsio teiginiams, kad dresuojant prieš gyvūnus yra taikoma neretai sunkiai suvokiama prievarta, o juos vežant iš vienos vietos į kitą, neįmanoma užtikrinti prigimtinių gyvūnų poreikių, dažnai pasireiški elgsenos sutrikimų, jų elgesys tampa neprognozuojamas. Kaip čia neprisiminti 1980 metų tragedijos Baku mieste, kai architekto L.Berberovo bute nuo mažų dienų su vaikais augęs, prie vieno stalo su jais valgęs, kartu žaidęs ir miegojęs liūtas Kingas II mirtinai sudraskė keturiolikos metų sūnų ir sunkiai sužalojo motiną. Tai, beje, buvo jau antras šeimos augintas liūtas, visur reklamuotas kaip naminis, ypač gero charakterio gyvūnas…
Čekų cirko „Francesko Jung“ savininkai irgi visą laiką teigė, kokia protinga yra jų šiemet atsivežtoji dramblė (kaip, tikriausiai, ir užpernai), visą gyvenimą praleidusi su savo dresuotoju. Jie kartu gyveną kaip brolis su seserimi ir puoselėją ypatingai stiprų emocinį ryšį… Būtų gražu ir gal netgi išspaustų ašarą, jeigu šio cirko savininkai nesijaustų mūsų krašte visai kaip namuose ar net dar įžūliau. Dramblio vojažai Lietuvos miestų gatvėse kėlė jau nebe susidomėjimą, ne baimę, bet rimtą rūpestį, nusistebėjimą vietos valdžios nesugebėjimu įvesti tvarką savo vietovėse. Niekur negirdėtas faktas, kad tas pats Seimo narys L.Balsys buvo priverstas kreiptis į solidžias valstybines gamtosaugos organizacijas, kurios, dėkui Dievui, greitai problemą išsprendė. Birželio mėnesio pabaigoje Aplinkos apsaugos agentūra sustabdė leidimą čekų cirkui viešai rodyti dramblį Lietuvoje.
„Francesko Jung“ savininkų reakcijos ilgai laukti nereikėjo (kalba netaisyta): „Mūsų cirkas dabar ne paruoda cirką su dramblių nes, aplinkos apsaugos agentūra sustabdė leidima, vaizdo įraše jus galite pamatyti kada žmonės klausė aplinkos apsaugos agentūra jie negalėjo normalei atsakyti į žmoniu klausimus. Bet mums dar niekas ne paaiškino kodėl mums sustabdė leidima visos kontrolės buvo geri. Mes visus reikalavimus įvykdėm dėl dramblio reikalavimo.“
Kai feisbuke baigėsi pasipiktinimo žodžių atsarga, „Jung“ cirkas išvyko gastrolių į Latviją. Čia jau kitu, „Safario“, pavadinimu rodo programą be gyvūnų, kartkartėmis išmesdamas tikros europietiškos „kultūros“ protu nesuvokiamą kičą – Siaubo cirką.
Dėl nuolatinių gyvūnų teisių gynėjų protestų bei mažėjančio publikos dėmesio programoms 2017 metų gegužės dvidešimt pirmąją Jungtinėse Amerikos Valstijose užsidarė didžiausias pasaulio trijų maniežų cirkas „Ringling Brothers and Barnum & Bailey“, gyvavęs bemaž pusantro šimto metų. Dažnas žiūrovas, cirko manieže stebėdamas tigrų, liūtų, lokių, beždžionių ir kitų laukinių gyvūnų pasirodymus, retai kada susimąsto, o kodėl šie gamtos kūdikiai turi vykdyti absurdiškas žmogaus komandas, vaikščioti dviem kojomis, važinėti dviračiais ar motociklais, šliaužioti lynu. Žiūri ir dargi vaikui aiškina, kokie tai protingi esą padarai. „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovės Beatričės Vaitiekūnaitės-Pliuskės žodžiais, „Tie žmonės, kurie perka bilietus, žiūri, ploja, yra ne mažesni nusikaltėliai nei tie, kurie naudodamiesi šiais gyvūnais daro verslą.“
Deja, nemato publika metaliniu strypu užkulisyje mušamo lokio, kraujo ant zebro šonų, narve, kuriame sunku net apsisukti, nervingai judančio žvėrių karaliaus liūto. Žinoma, nenoriu teigti, kad viskas taip tragiška. Cirko senbuviai prisimins daugybę puikių dresuotojų, kurie rūpinosi savo augintiniais gal net labiau nei vaikais. Pagaliau, prievarta prieš laukinį gyvūną visada gali sugrįžti atgalios pačiam sadistui dresuotojui. 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje Vilniuje dvylika kartų gastroliavo humaniškosios dresūros pradininkai garsieji broliai Anatolijus ir Vladimiras Durovai, gyvūnus pavertę tikraisiais savo partneriais, rimtai studijavę gyvūnų elgseną.
Legendos sklando apie lietuviškojo „Vilniaus“ cirko artistus Vladislavą, Petrą ir Olgą Variakojus, lakavusius kiaulėms kanopas, laisčiusius savo artistes kvepalais. Legendos sklando ir apie lietuvį dresuotoją Boleslovą Zabuką, kuris, sako, netgi pats ragaudavęs savo unikaliosios meškutės Mašos maistą… Tačiau seniai seniai buvo ir Smurgonių „Meškų akademija“, kur ant įkaitusios grindų skardos keturkojės buvo mokomos šokti… Lietuvos cirko istorija mena ir daugiau pačių kurioziškiausių pavyzdžių, deja, neretai tragiškų.
1921 metais Latvijos cirke pradėjo darbuotis 1905 metų birželio penkioliktąją Rygoje gimęs (nors kai kur nurodoma, jog iš Ukmergės) Antanas Kličius. 1953 metais jis tapo LSSR filharmonijos cirko artistu, vėliau „Lietuviškojo cirko“ kolektyve parengė didelį atrakcioną su dresuotais žvėrimis (liūtais, tigrais, meškomis), 1954 metais gavo LSSR nusipelniusio artisto vardą. Deja, 1956 metų liepos penkioliktąją tragiškai žuvo Kazachstane, Karagandos mieste, vaidinimo metu užpuolus jo paties užaugintam lokiui Andriui. Štai kaip tą tragediją vėliau prisiminė Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė:
„Aš tą vakarą pranešinėjau numerius ir pati viską mačiau. Prieš išeidamas į areną Antanas man pasakė susapnavęs bjaurų sapną. Tą vakarą meškinas buvo sudirgęs – gal jį buvo išerzinęs naujas darbininkas? Žodžiu, šis Antano pasirodymas tapo paskutiniu – meškinas žiūrovų akivaizdoje perkando jam gerklę. Įsiutusio žvėries nebuvo įmanoma sutramdyti – gaisrinėse žarnose nebuvo vandens. Po cirko kupolu kilo baisus žmonių klyksmas. Drąsiausieji vyrai su laužtuvais išvijo meškiną iš arenos. Kai priėjau prie Antano, jis paprašė kolegų neverkti ir numirė. Iš jo kaklo čiurkšlėmis sruvo kraujas.“
Gyvūnai, ypač egzotiniai, visada traukė publikos dėmesį. 1937 metų rudenį pirmasis Lietuvos „Aušros“ cirkas Hamburge nupirko iš žinomo vokiečių laukinių žvėrių pirklio Hagenbeko žvėryno laukinių žvėrių. Beje, ten pat žvėris pirko ir Kauno Zoologijos sodas. Žvėryne buvo aštuoni kupranugariai, septyni Bengalijos tigrai, keturi baltieji Aliaskos lokiai, Tibeto jautis jakas, keli juodieji lokiai, liūtų, hienų, beždžionių ir kitokių žvėrių bei paukščių – iš viso per aštuoniasdešimt vienetų. Stingant specialistų, žvėrių dresavimu pradžioje užsiėmė du pakviesti užsieniečiai – tigrų tramdytojas čekoslovakas Francas Talmanas ir baltųjų lokių dresuotojas vokietis Rumengeris. Jie mokė šio amato ir lietuvius.
Deja, nemato publika metaliniu strypu užkulisyje mušamo lokio, kraujo ant zebro šonų, narve, kuriame sunku net apsisukti, nervingai judančio žvėrių karaliaus liūto.
Per visą šią egzotiką „Aušra“ turėjo pačių įvairiausių, net labai skaudžių, nemalonumų bei kuriozų.
1937 metų spalio pabaigoje cirkas gastroliavo Šiauliuose. Artistas Steponavičius norėjo tigrą iš vieno narvo pervesti į kitą. Tačiau tigras nepakluso ir kandžiodamas dantimis bei draskydamas nagais, puolė Steponavičių. Atbėgusiems į pagalbą kitiems artistams įniršusį žvėrį pavyko nuraminti. Tačiau sužalojimai buvo tokie dideli, jog Steponavičius tą pačią dieną mirė.
Kaune iš „Aušros“ cirko paspruko didelis erelis ir, negalėdamas skristi, pradėjo vaikščioti gatvėmis. Gimnazijos mokiniams pavyko jį įvaryti į kiemą ir pagaliau į malkinę. Bevarant į malkinę erelis vienam mokiniui griebė už švarko ir suplėšė.
1938 metais per didžiuosius Škapliernos atlaidus liepos mėnesį „Aušra“ atvažiavo į Linkuvą. Prieš vaidinimą žvėrių tramdytojas Fr. Talmanas rengėsi repetuoti su penkiais tigrais. Tačiau, išvarant juos iš narvų į areną, vienas liuoktelėjo per dviejų metrų geležinę užtvarą ir išbėgo į gatvę... Miestelyje kilo visai normali panika, dauguma prekybininkų netgi uždarė krautuves, o gatvėse beveik visai sustojo judėjimas, nes visi gyventojai išsislapstė.
Tik vienas dresuotojas su žvėryno savininku Pranu Gudausku energingai gaudė pasprukusį tigrą, kol po didelio vargo pavyko jį uždaryti į malūno tvartą. O vėliau jau su dideliu vargu įvaryti į narvą ir nugabenti atgal į cirką.
Tų pat metų 1938 spalio dešimtosios naktį P.Gudauskas miegojo žvėryne. Staiga pasigirdo baisus visų žvėrių kaukimas. Pabudęs cirko savininkas netoliese pamatė iš laikino narvo išlindusį liūtą. Griebęs geležinę lazdą, direktorius su liūtu susirėmė. Galiausiai, po trumpos kovos, liūtas atsisakė netoli kabėjusios arklienos ir buvo priverstas grįžti į savo narvą.
Šiauliuose vaikas mėgino slapta įlįsti į cirką. Tačiau liūtas iš narvo kojomis jį sučiupo ir perplėšė skruostą ir krūtinę. Negana to, tas pats liūtas perdrėskė koją ir pačiam savininkui.
Panašių nuotykių būta ir daugiau. Neliko jie atitinkamų institucijų nepastebėti. 1938 metų spalio septynioliktąją III nuovados policija už žvėrių laikymą narvuose areštavo cirko ir žvėryno savininką Praną Gudauską ir uždarė į daboklę. Kitą dieną jis persiųstas į IX fortą septynių parų bausmei atlikti.
O paties P.Gudausko gyvenimas tragiškai nutrūko Kaune 1941 metų liepos mėnesį. Jo, pirmu žvilgsniu, visai nepaslaptinga mirtis apsupta įvairių komentarų, nors aišku viena – užrašas ant paminklo Kauno cirko artistų kapinėse skelbia „Žuvo tigro nasruose“. „Prasidėjus vokiečių okupacijai, cirko „Aušra“ šeimininkas laikė tigrus viename Kauno senamiesčio name pastatytuose narvuose. Anuomet trūko mėsos, tigrai badavo. P.Gudauskas, nematydamas kitos išeities, nuėjo į vokiečių komendantūrą. Vokiečiai sutiko pagelbėti, bet norėjo savo akimis pamatyti tuos tigrus. Cirko šeimininkas nusivedė karininkus prie jų narvo ir drąsiai įėjo pas savo augintinius, tačiau vienas išalkęs tigras jį puolė. Karininkai, tai pamatę, iššaudė visus keturkojus artistus, bet tai neišgelbėjo P.Gudausko gyvybės“, – taip apie tą tragišką įvykį yra pasakojusi šviesaus atminimo Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė.
Tai senų, tolimų laikų pavyzdžiai. Deja, ir šiandien neretai nuskamba incidentai su laukiniais gyvūnais. Reto dresuotojo kūno nepuošia gausybė randų, kuriais kažin ar reikėtų didžiuotis.
2016 metų birželio trisdešimtosios rytą iš vieno Olandijos kilnojamojo cirko pabėgo penkiolika kupranugarių, du zebrai, nenustatytas lamų skaičius ir nykštukinė kiaulaitė. Amsterdamo policijos teigimu, pabėgimą organizavo žirafa, pramušusi skylę aptvare, kur buvo laikomi gyvūnai. Pabėgėliai po keleto valandų sulaikyti cirko apylinkėse ir grąžinti į palapinę.
Cirko dramblė Topsi išgarsėjo ir buvo nubausta mirties bausme po trijų dėl jos kaltės įvykusių tragiškų nelaimių. Garsiojo išradėjo Tomo Edisono pasiūlymu bausmei panaudota elektros srovė.
Indijos dramblė Meri taip pat dirbo JAV cirke. Po to, kai naujokas – dresuotojas aštriu kabliu pradūrė jai odą, Meri atkeršydama negailestingai sumindė jį. Kilus panikai, dramblė ištrūko iš cirko ir afekto būsenoje sutraiškė dar keletą žmonių. Po to, kai visuomenė sukilo, grasindama cirko savininkui visiškai boikotuoti vaidinimus, buvo nutarta Meri pakarti ant pakeliamojo krano strėlės. 1916 metų spalio tryliktąją Tenesio valstijos Ervino mieste bausmė įvykdyta.
Įspūdingos išvaizdos Afrikos dramblys Džambo pirmiausiai atsidūrė Paryžiaus, vėliau Londono zoologijos soduose, o po to – JAV cirke. Tapęs reklamos žvaigžde bei šou atrakcionu, jis 1885 metais sugebėjo nuversti nuo bėgių traukinį...
Dvidešimt keturios Europos valstybės vienaip ar kitaip riboja gyvūnų išnaudojimą cirke. Nuo 2020 metų planuojama apskritai uždrausti laukinių gyvūnų naudojimą Jungtinės Karalystės cirkuose. Todėl tik pagyrų vertos Kėdainių bei Rokiškio rajonų savivaldybių Tarybos, šią vasarą uždraudusios savo rajonų teritorijose rengti pasirodymus su laukiniais gyvūnais. Kiek teko girdėti, artimiausiu laiku panašų sprendimą priimti rengiasi Tauragės rajono Taryba. Jeigu tokiais tempais eisime toliau, Seimo įstatymo pataisų gali ir nebeprireikti.
