Šiandien viešumoje pilna pasisakymų, kad Lietuvoje per didelės būtiniausių produktų kainos dėl per mažos konkurencijos mažmeninės prekybos sektoriuje. Tačiau šios situacijos iš esmės nepakeitė išganytoju vadinto vokiečių kapitalo prekybos centro atėjimas į Lietuvą. Tad ar verta tikėtis, jog ji staiga pasikeis užsimojus atvesti dar vieną ar du stambius užsienio prekybos tinklus? Juolab, Europos Sąjungos oficiali statistika rodo, kad maisto ir gėrimų kainos Lietuvoje yra kur kas mažesnės nei Bendrijos vidurkis. Vadinasi, problemos esmė greičiausiai glūdi visai kitur – mūsų perkamoji galia yra maža.
Priešingai nei su kainomis, visai kitokia situacija Lietuvoje yra su gyventojų pajamomis. Su šiais rodikliais oficialioje statistikoje taip pat žymiai atsiliekame nuo europinių vidurkių. O tai, kad Lietuvoje vis labiau ryškėja pajamų nelygybė, garsiai tvirtina ne tik Europos Komisijos, bet ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovai. Tad greičiau ne didelės kainos, o menkesnės gyventojų pajamos yra pagrindinė bėda, kuriai priemones turėtų siūlyti ne tik Vyriausybė, bet ir šalies ekonomistai, akademinė bendruomenė bei visuomeninės organizacijos.
Štai kelios idėjos gyventojų pajamų didinimui bei konkurencijos skatinimui, kurias siūlo Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija.
1. PVM dydžio grąžinimas į prieškrizinį lygį
Lietuvos ekonomikai jau kuris laikas augant, vertėtų apsvarstyti teisingumo atkūrimą – krizės metu laikinai padidinto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mažinimą iki prieškrizinio 18 proc. dydžio. Būtent šį mokestį bene labiausiai jaučia nedideles pajamas gaunantys šalies gyventojai, o padidintas PVM vis dar skatina kai kurias, ypač smulkesnes, įmones vengti mokesčių, tuo didinat šešėlinę ekonomiką. Vartotojams šis sumažinimas reikštų mažesnes išlaidas ir galimybę nusipirkti daugiau prekių.
2. PVM dydžio diferencijavimas maisto produktams
Grąžinti PVM iki prieškrizinį lygį ir ištesėti anuometinės valdžios duotą pažadą, kad PVM padidinimas „buvo laikinas“ – neužtenka. Būtina peržiūrėti būtiniausių prekių PVM ir pasiryžti diferencijuoti šį mokestį bent jau maisto prekėms, kaip kad tai daro mūsų kaimynės – Lenkija, Latvija, Švedija bei Europos lyderės – Vokietija, Prancūzija, Italija.
Diferencijavimu turėtų būti skatinamas pirmiausiai smulkiųjų vietos gamintojų produkcijos vartojimas. Jų produkcijos – nesvarbu, ar ja prekiaujama dideliame prekybos tinkle, ar savo specializuotoje parduotuvėje – paklausa galėtų būti skatinama taikant 5 ar net 0 proc. PVM mokestį. Tokiu būdu būtent smulkiųjų gamintojų produkcija įgytų konkurencinį pranašumą pirmiausiai prieš atvežtinę produkciją, antra – prieš stambius vietos gamintojus. Šitoks konkurencijos skatinimas sumažintų daugelio Lietuvoje gaminamų maisto produktų kainas parduotuvių lentynose, padidintų jų paklausą, kartu – gamintojų ir jų darbuotojų pajamas, paskatintų investicijas į plėtrą ir darbo vietų kūrimą.
PVM diferencijavimas duotų apčiuopiamų rezultatų pirmiausia vartotojams. Pavyzdžiui, jei pigiausias būtiniausių prekių krepšelis (remiantis paskutiniu „Seenext“ agentūros atliktu tyrimu) kainuoja apie 42 eurus, PVM sumažinus iki 18 proc. jo kaina siektų jau apie 39,15 eurų. O diferencijavus PVM maisto produktams (pavyzdžiui, taikant Lenkijos PVM), tokio krepšelio kaina vidutiniškai svyruotų nuo 35 iki 37 eurų. Vadinasi, vidutiniškai 8 kartus per mėnesį gausiau apsiperkantis gyventojas ar šeima jau sutaupytų nuo 40 iki 56 eurų, per metus – nuo 480 iki 672 eurų. Tai tikrai nemaža suma ypač gyvenantiems ant skurdo ribos.
3. Socialinės kainos skurstantiems ir daugiavaikėms šeimoms
Seimas šiais metais jau įteisino Šeimos korteles – daugiavaikės šeimos su jomis turės teisę naudotis tam tikromis lengvatomis, paslaugomis, privilegijomis, taip pat nuolaidomis renginiams ar prekėms. Nors kol kas neaišku, kokios konkrečiai nuolaidos ir lengvatos bus taikomos, tačiau jau šiandien galima sveikinti tokį žingsnį. Tiesa, apsiriboti Šeimos kortelės taikymą daugiavaikėms šeimoms nederėtų. Priešingai – būtina išplėsti galimybę ja naudotis ir gyvenantiems ant skurdo ribos. Kadangi, kaip rodo ekonomistų atlikti tyrimai, daugiausiai gyventojų pajamų „suvalgo“ komunaliniai mokesčiai ir išlaidos maistui, protingiausias sprendimas būtų Šeimos kortelės savininkams užtikrinti galimybę gauti 0 proc. PVM maisto prekėms bei mokesčiams už komunalines paslaugas (elektrą, vandenį, dujas, šilumą). Toks socialinių kainų taikymas bent iš dalies pagerintų mažiausias pajamas gaunančiųjų padėtį.
4. Smulkių gamintojų skatinimas
Pritariame Vyriausybės norui skatinti mažų parduotuvių steigimąsi, tačiau verta prisiminti dar vieną svarbų aspektą – mažas parduotuves dažniausiai (ir beveik visada) steigia smulkūs gamintojai, kurie jose prekiauja savo gaminama produkcija. Todėl pirmiausia reikėtų kalbėti apie priemonių paketą, kuris padėtų gausinti tokių smulkių gamintojų skaičių šalyje. Vyriausybės žadėtas biurokratijos mažinimas būtų tik pirmas ir bazinis žingsnis. Tačiau būtina galvoti ir apie kitas priemones, tokias kaip jau minėtas mažesnis PVM smulkių gamintojų produkcijai ar 0 proc. pelno mokestis mažiems gamintojams iki tam tikros apyvartos.
Gamintojų skaičiaus auginimas didintų bendrą pasiūlą ir mažintų bendras kainas, o galiausiai – padėtų patiems žmonėms daugiau užsidirbti, vykdant ekonominę veiklą, o ne tiesiog gaunant socialines išmokas. Be to, smulkieji gamintojai neretai savo produkciją galėtų sėkmingai realizuoti ir dideliuose prekybos tinkluose, kurie jiems užtikrintų didesnius pirkėjų srautus, tad ir didesnius pardavimus bei greitesnę finansine grąžą. Todėl būtina galvoti, kaip supaprastinti smulkiųjų gamintojų produkcijos kelią į didžiųjų prekybos centrų lentynas. Tokiu būdu būtų prisidedama prie mažų ūkių, šeimos verslų skatinimų, emigracijos mažinimo.
Viena aišku – norint padidinti konkurenciją mažmeninėje prekyboje, pirmiausia reikėtų galvoti apie jos didinimą tarp gamintojų. Kuo didesnis gamintojų skaičius šalyje, tuo didesnis užimtumas, tuo mažesnės socialinės išlaidos, tuo daugiau mokesčių mokėtojų, tuo didesnė visuminė pasiūla ir tuo tikėtinai mažesnės kainos vartotojams.
5. Atviras būtiniausių prekių kainininkas internete
Siekiant užtikrinti, kad visų minėtų mokesčių sumažinimas duotų tokį efektą, kokio ir tikimąsi – žmonių pajamų padidėjimo – būtina užtikrinti visuomenei atvirai prieinamą kainų stebėjimą, kurį įgyvendintų ne tik valstybinės institucijos, bet ir suinteresuotos vartotojų bei gamintojų asociacijos. Tam reikalinga atvira platforma, pavyzdžiui, internetinis portalas, kuris būtų prieinamas kiekvienam norinčiam pasitikrinti, kur galima pigiausiai įsigyti bent jau būtiniausiųjų prekių. Jų kainas galėtų kas savaitę teikti prekybos visi prekybos tinklai, nuo „Maximos“ iki „Kooperatyvo“ parduotuvėlių.
Svarbu pažymėti, kad kainos palyginimui būtų teikiamos ne atskirų produktų ir ne vidutiniais prekių krepšeliais. Vartotojai lengvai pasimes tarp tūkstančių prekių kainų, jei jos bus lyginamos pagal vienetą. Vidutinius prekių krepšelius kiekvienas pasirenkame savo nuožiūra, tad iš esmės kiekvieno pirkėjo ar kiekvienos šeimos prekių krepšeliai skiriasi.
Naudingiausia ir aiškiausia vartotojams būtų palyginti produktų kategorijų kainas. Pavyzdžiui: bakalėjos prekių kategorijoje esantys duonos gaminiai – šalia pateikiama mažiausia ir didžiausia galima produkto kaina bei vidutinė visos kategorijos kaina atitinkamoje parduotuvėje. Lyginant prekybos tinkluose esančias produktų kategorijų kainas pirkėjai daug lengviau susidaryti adekvatų visų prekių kainų vaizdą. Panašiomis kategorijomis suskirstytų produktų kainas skaičiuoja Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija.
Be to, aktualią informaciją tokiai platformai galėtų teikti ne tik patys prekybininkai, bet ir Lietuvos bankas. Jo indėlis būtų reikšmingas padedant pirkėjams suvokti infliacijos bei defliacijos poveikį kainų pokyčiams. Prekybininkų pateiktos kainos keliomis nesudėtingomis formulėmis galėtų būti susietos su šalies infliacijos lygiu, tuo atskleidžiant vartotojams kainų dinamikos priežastis.
Alvita Armanavičienė yra Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos vadovė.
