Kaip aš klydau!
Per šiuos ketverius su puse metų kiekvieną dieną sužinodavau vis kažką naujo, o nenutrūkstama mokymosi patirtis prasidėjo pačią pirmą darbo dieną. Tik apvažiavęs daugiau nei 160 tūkstančių kilometrų Lietuvoje (tai tas pats, kas tris kartus apsukti aplink žemės rutulį), galiu pasakyti, kad šiandien jau tikrai daugiau žinau apie šią gražią šalį, ir vis tiek dar yra daug visko neatrasta, nepamatyta, neįvertinta.
Ar žinote, kokį nusiskundimą dažniausiai girdėjau iš vietinių, savo bičiulių ir draugų, žmonių, su kuriais susitikdavau? Koks Lietuvoje blogas oras. Kokios tamsios ir šaltos gali būti žiemos dienos. Bet tomis „šaltomis ir tamsiomis“ dienomis, ir visus metus mane lydėjo be galo šiltas, be galo nuoširdus ir tikras svetingumas, kokio neteko patirti niekur kitur.
Bet tomis „šaltomis ir tamsiomis“ dienomis, ir visus metus mane lydėjo be galo šiltas, be galo nuoširdus ir tikras svetingumas, kokio neteko patirti niekur kitur.
Ne, lietuviai nėra šalti, per atstumą bendraujantys žmonės, – aš tai supratau labai greitai. Tai, kaip šiltai buvau priimtas čia, Lietuvoje, darsyk man priminė, kad šviesa mūsų gyvenime neturi nieko bendra su saule ar oru. Šviesa – tai žmonės, kurie mus supa. Esu be galo dėkingas savo draugams, kurie atvėrė man ne tik duris, bet ir savo širdis.
Nuo pat pradžių labai svarbiu mano prioritetu buvo tiesti tiltus, buriant žmones ir kuriant sąlygas jiems susitikti. Kai tai pavykdavo, buvo labai smagu, žmonės šypsojosi ir buvo laimingi. Kad ir kas tai būtų, ar Izraelio ambasados organizuojamas dviračių žygis, ar paplūdimio tinklinio turnyras, ar įvairios kultūrinės veiklos: mūsų nuostabusis Izraelio mados renginys ar parodų atidarymai.
O susitikimai su vaikais ir jaunimu, vidurinių mokyklų moksleiviais, studentais buvo tikras malonumas. Vaikai Lietuvoje yra ryškūs, atviri, išsilavinę, talentingi, motyvuoti, šilti ir mylintys. Be jokių abejonių dviejų Lietuvos moksleivių delegacijų iš vienuolikos skirtingų savivaldybių vizitai Izraelyje yra vienas didžiausių mano misijos čia, Lietuvoje, pasiekimų.
Viena mano mėgstamiausių veiklų Lietuvoje buvo keliavimas, pažįstant šalį iš rytų į vakarus, iš šiaurės į pietus, mėgaujantis pavasario grožiu: išsiskleidusiomis žibutėmis, snieguolėmis, plukėmis, ievomis, kačiukais, alyvomis, geltonais rapsų laukais ar mėlynuojančiais lubinų kilimais. Viskas atrodo taip, tarsi motina gamta čia būtų pasipuošusi pačiais gražiausiais savo drabužiais bei papuošalais. Vandens, kurio mums taip trūksta Izraelyje, Lietuvoje galima rasti visur, čia – 2 833 ežerų, kurių kiekvienas yra didesnis nei vienas hektaras, o kur dar beveik du tūkstančiai mažesnių nei hektaras tvenkinių.... O Izraelyje tėra viso labo du ežerai, iš kurių vienas – negyvas ... (Negyvoji jūra).
Į savo keliones aš taip pat įtraukiau ir maisto, naujų skonių ir patiekalų tyrinėjimą. Sustoji pakelėje ir gali įsigyti šviežių obuolių sulčių, ką tik pririnktų mėlynių ar grybų, kurių čia tiek daug. O kiek kartų į kai kurias vietas aš važiuodavau tik tam, kad darkart paskanaučiau savo mėgstamų šaltibarščių Birštone, lietinių su vištiena Švenčionyse, ėrienos troškinio Utenoje, guliašo sriubos Ukmergėje, o deserto – į Kauno „Spurginę“.
Per oficialius ir asmeninius vizitus aš lankiau ir tai, kas liko iš labai turtingos Lietuvos žydų bendruomenių istorijos, bendruomenių, kurios buvo daugumos miestų ir miestelių varomoji jėga beveik visose srityse. Visuose šiuose dideliuose ir mažuose šalies miestuose, kaimuose, štetluose žydų bendruomenės gyveno, dirbo ir kūrė Lietuvai.
Žydai buvo sėkmingi prekybininkai, sumanūs meistrai, žinomi verslininkai, netgi politikai ir miesto tarybų nariai, mokytojai, gydytojai, teisininkai, rašytojai, rabinai ir mokslininkai. Daugiau nei trys tūkstančiai Lietuvos žydų karių kartu kovojo kariuomenėje, kad apgintų Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvių ir žydų kaimynystė rėmėsi pagarba vieni kitų šventėms bei tradicijoms. Kai savo namuose surengiau pirmąjį Chanukos vakarą, svečiai lietuviai buvo maloniai nustebinti, kad per šią šventę mes valgome sufganiyot (spurgas) ir latkes (bulvinius blynus).
Juk bendruomenės klestėjo ir gyveno taikiai su savo kaimynais.
Tačiau ir tradicijos, ir santykiai, ir bendruomenės – viskas išnyko vos per keletą mėnesių. Lietuvos žydų gyvenimas tragiškai baigėsi vieną tamsią 1941 metų vasarą.
Keliaudamas po Lietuvą aš atradau ir visai kitokį jos žemėlapį – žemėlapį, kuriame visa šalis sužymėta mažomis baltai mėlynos spalvos – Dovydo – žvaigždelėmis. Jų yra daugiau nei du šimtai, beveik visas jas aplankiau. Tai – giliai miškuose esančios vietos, kuriose Lietuvos žydai atgulė amžinam poilsiui masinėse kapavietėse. Jie buvo žiauriai nužudyti nacių ir vietinių kolaborantų. Vyrai, moterys, vaikai….
Jų vardai išnyko, liko tik skaičiai.
Štai kodėl man buvo ypatingai didelė garbė Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais apdovanoti lietuvių, gelbėjusių žydus Antrojo Pasaulinio karo metais, palikuonis. Tai žmonės, kurių meilė kitiems buvo stipresnė už baimę priešui. Jie savo pavyzdžiu įrodė, kad anuomet žmonės turėjo pasirinkimą.
Kai kalbame apie įvykius, kurie per keletą mėnesių nušlavė nuo žemės paviršiaus ištisus šimtmečius kurtą gyvenimą ir kultūrą, man apskritai sunku patikėti, kad visa tai galėjo įvykti. Tačiau liūdėdami dėl šios tragedijos, mes pamirštame, kas vyko tuos kelis šimtmečius iki Holokausto.
Tačiau liūdėdami dėl šios tragedijos, mes pamirštame, kas vyko tuos kelis šimtmečius iki Holokausto.
Noriu pasakyti štai ką: mes juk prisimename ne tik faktą, kaip ir kada mirė mūsų draugas ar artimas žmogus. Mes prisimename, kokie jie buvo gyvi, kaip gyveno, prisimename jų talentus ir geras širdis, originalumą ir sumanumą, juoką ir jų dainas, jų pasiekimus, kūrybą, pagalbą ir jų gerumą. Tas pats ir su Lietuvos žydų istorija. Ji neprasideda ir nesibaigia Holokaustu. Tai – kur kas daugiau. Ir tai taip pat reikia prisiminti.
Suvokimas, ką Lietuva iš tikrųjų prarado netekusi kone visos žydų bendruomenės, lėtai, tačiau ateina. Kabinamos atminimo plokštelės ant buvusių žydų institucijų pastatų, atstatomos sinagogos, gatvės ir aikštės pavadinamos garsiais žydų veikėjų vardais, žymimi ir pastatai, kurie priklausė čia gyvenusiems žydams. Ne tik litvakų šeimų palikuonys, atvykstantys iš užsienio, bet ir patys Lietuvos žmonės giliau įsitraukia į savo gimtųjų vietų istorijos pažinimą, atkuria senąsias žydų kapines, pasakoja šias istorijas savo vaikams ir kartu uždega žvakeles nužudytųjų per Holokaustą atminimui.
Suvokimas, ką Lietuva iš tikrųjų prarado netekusi kone visos žydų bendruomenės, lėtai, tačiau ateina.
Judaizmas pagrįstas atsakomybės ir davimo kitiems vertybėmis. Tai buvo mano kelrodė žvaigždė šiuos beveik penkerius metus. Štai kodėl nuo pat Izraelio ambasados Lietuvoje atidarymo nuolat kreipdavau ambasados veiklas į vaikus. Mes inicijavome ir rėmėme daugybę vaikų ir jaunimo projektų įvairiose srityse – sporte, socialinėse ir sveikatos srityse, švietime. Tai darėme bendradarbiaudami su valstybės ir nevyriausybinėmis organizacijomis, akademinėmis ir kultūros institucijomis, mokyklomis.
Čia, Lietuvoje, aš iš tikrųjų supratau, ką reiškia tiesti tiltus ir kur nauji tiltai gali nuvesti.
Nuo a. a. prezidento Šimono Pereso vizito 2013-aisiais bei Izraelio ambasados atidarymo 2015 m. sausį, Izraelis ir Lietuva užmezgė aktyvų bendradarbiavimą verslo, inovacijų, mokslo, švietimo, turizmo, kultūros, ekonomikos bei valstybės saugumo srityse. Izraelio karinė ir gynybos pramonė prisideda prie Lietuvos pastangų stiprinti savo gynybinius pajėgumus, taip pat ir kibernetinį saugumą. Atrodo, kad mūsų abi šalys plėtoja glaudžią ir patikimą partnerystę beveik visose srityse. Izraeliui Lietuva yra labai svarbi, nes ji atveria daug platesnę santykių su Europos Sąjunga perspektyvą.
Bendradarbiavimo pikas buvo pasiektas pačiais įsimintiniausiais abiems mūsų šalims metais. Pernai Lietuva ir Izraelis pažymėjo svarbias datas: 100 ir 70 metų nuo Nepriklausomų valstybių įkūrimo, o Izraelio Ministro Pirmininko Benjamino Netanyahu vizitas Lietuvoje 2018 m. rugpjūtį tapo istoriniu. Ne tik dėl ypatingos šabo vakarienės Vilniuje, savaitgalio, vaikščiojant senamiesčio gatvėmis ir mėgaujantis gražiaisiais Trakais, bet ir dėl puikaus dvišalio susitikimo.
Nors sudėtinga kalbėti apie save ir ką išties ilgalaikio pavyko nuveikti per šiuos ketverius su puse metų Lietuvoje, man tikrai lengva pasakyti, kad labai liūdna palikti Lietuvą, o mano širdis yra pilna meilės jums visiems. Jausmų, kurie lydės mane, kad ir ką daryčiau ateityje. Ačiū, Toda.
Amiras Maimonas yra kadenciją baigiantis Izraelio ambasadorius Lietuvoje.
