„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ana Timonina: Rusas nėra liga

Turbūt nėra žmogaus, žiūrinčio televizorių, kuris neturėtų nuomonės apie „rusų įtaką“ valstybės gerovei. Ir šioje vietoje kertasi „analitiniai portalai“ iš netolimo Karaliaučiaus, šaukdami „Lietuva neturi ateities“, su tokiais pat lietuviais „analitikais“, kurie žiūrėdami filmą apie pulkininką Isajevą mato, kad „rusai puola“.
Ana Timonina
Ana Timonina / Nuotr. iš asmeninio archyvo
Temos: 1 Rusija

Svarbiausia, kad nuo informacinio karo kenčia vaikai. Vieni grįžta namo iš lauko, nenorėdami žaisti su šiais „litovcais“,  kiti varo „ruskius“ iš kiemo. O jei prisiminti „švelnų“ kai kurių konservatorių politikų spaudimą vaikams, pasakojant apie kovo 11-osios įvykius, darosi liūdna, nes į visuomenės sukiršinimą įtraukiami net vaikai. 

Nors ir užaugau rusiškai kalbančioje (beje, literatūrine rusų kalba) bei rašančioje šeimoje, niekada neužmiršiu tėvų džiaugsmo, kad Lietuvoje laimėjo laisvė. Ir prie pono Uljanovo skulptūros niekada nenešiau gėlių, kuo labai išsiskyriau nuo kitų vaikų savo darželio grupėje. Taip, gegužės 9 d. visada ėjome su močiute prie Skulptūrų parko memorialo – tarp lietuvių, rusų, ukrainiečių ir baltarusių, žuvusių kovoje su fašistais, užrašyta ir mano močiutės mergautinė pavardė – jos brolio, kuris taip ir negrįžo namo po karo.

Aš nenoriu, kad mano vaikui su manim kalbant rusiškai, jo bendraamžis prieitų ir sakytų: „kalbėk lietuviškai – čia tau ne Rusija“.

Nepaisant gimtosios rusų kalbos aš myliu savo gimtinę Lietuvą: jos ilgą kelią Nepriklausomybės link, jos istoriją ir kultūrą. Aš noriu, kad ir mano gimtasis, jūrinių vėjų miestas Klaipėda klestėtų ir augtų, žaliuotų ir darniai judėtų. Bet tai nereiškia, kad aš neskaitysiu Nabokovo ir Bunino romanų, filosofinių Rozanovo ir Solovjovo traktatų, nesižavėsiu Sankt Peterburgo architektūra ir nesiklausysiu „Akvarium“ bei  Andrejaus Makarevičiaus kartu su Piotro Čaikovskio klasika.

Bet aš taip pat nenoriu, kad mano vaikui su manim kalbant rusiškai, jo bendraamžis prieitų ir sakytų: „kalbėk lietuviškai – čia tau ne Rusija“. Lygiai taip pat mane tiesiog purto, kai žmonės, pragyvenę Klaipėdoje dvidešimt metų, nesugeba parduotuvėje duonos su sviestu nusipirkti – „tingi“ kalbėti lietuviškai.

Dabar nėra atspalvių. Tu arba „rusas“, arba „geras“. Kartais norisi priminti, kad rusas nėra liga, o žmogus, kalbantis Puškino kalba, nebūtinai turi palaikyti tironišką Putino politiką. Taip, man turbūt sunkiausia yra: kalbant rusiškai nepalaikyti Rusijos ir nesant „grynakrauje“ būti Lietuvos patriote. Tačiau mes esam. Ir tikrai mylim Lietuvą. Didžiąją Lietuvą – Lietuvą su didele širdimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų