Ir jeigu Lietuvoje kol kas ramu, tai Lenkijoje aistros jau verda. Ne kas kitas, kaip Lenkijos finansų ministras, o nuo šių metų ir vicepremjeras Jacekas Rostowskis palygino Lenkijos pensijų antrąją pakopą – pensijų fondus su vėžiu, „kuris išaugo iki gigantiško dydžio ir naikina visą pensijų sistemą, o dabar persimetė ir į viešuosius finansus“. Neįtikėtino drąsumo diagnozė!
Į diskusiją įsijungė ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, įspėjęs, kad Lenkijos visuomenė turi ryžtis begaliniam pasiaukojimui, norėdama išgelbėti viešuosius finansus. Birželį numatoma baigti viešas diskusijas dėl Lenkijos pensijų fondų ateities ir priimti sprendimą, tačiau nuomonių spektras vis dar labai platus. Premjero manymu, saugias pensijas gali užtikrinti tik Lenkijos socialinio draudimo įstaiga (lenk. ZUS – Zakład Ubezpieczeń Społecznych, kaip mūsų „Sodra“) ir valstybė.
„Pensijų fondai, nepriklausomai nuo jų kūrėjų intencijų, nėra institucijos, kurios garantuoja aukštas pensijas. Būsimųjų pensijų saugumo lygis pensijų fonduose yra identiškas ZUS-ui. Nepriklausomai nuo ne visada protingų komentarų, ZUS-o pensijų sistema nestato į pavojų būsimųjų pensijų nei dydžio, nei stabilumo prasme“ – pastebėjo D.Tuskas.
Ar yra pagrindo nerimauti dėl Lenkijos finansų ateities? Taip, yra. Anot ekspertų, viena svarbiausių priežasčių – pensijų fondų (taip pat ir kitų faktorių) įtakota milžiniška Lenkijos valstybės skola. Ji jau viršija trilijoną zlotų, beveik 51 milijardą zlotų kasmet reikia sumokėti vien palūkanoms. Kiekvienas Lenkijos pilietis yra skolingas 27 tūkst. zlotų. Tai dar ne viskas. Šalia valstybės pridėjus privataus sektoriaus skolas, bendra skolų kilpa pašoks iki 1,9 trilijono zlotų. Šiuo metu Lenkijos valstybės skola sudaro 56,1 proc. BVP.
Pažvelkime atidžiau į Lenkijos socialines peripetijas. Socialinio draudimo pensijos įmokos (jas moka 16 mln. Lenkijos gyventojų) lyg ir turėtų visiškai finansuoti einamąsias pensijas. Taip nėra, nes 1999 metais įsteigtiems pensijų fondams pradėta pervesti net 40 proc. pensijų įmokos. 2011 metais šis pinigų srautas gerokai sumažintas, bet ateityje planuojamas vėl didinti.
Jau daugiau nei dešimtmetį ZUS-as kovoja su nuolatiniu pinigų trūkumu. Siekdama padėti šalies socialinio draudimo sistemai, o tiksliau pensijų fondams, valstybė pradėjo intensyviai skolintis. Nuo 1999 m. vien dėl šios priežasties valstybės skola padidėjo 300 mlrd. zlotų. Tuo tarpu pensijų fonduose sukaupta apie 260-270 mlrd. zlotų. Iš kur toks skirtumas?
Sumokėtas socialinio draudimo pensijų įmokas taip pat galima būtų laikyti skola būsimiesiems pensininkams, bet valstybė tvirtai garantuoja, kad ateityje ją atiduos pensijų forma.
Priimdami įmokas OFE ima vadinamąjį pervedimo mokestį (faktiškai už nieką). Iki 2004 m. jis buvo 10, nuo 2011 m. – 7, dabar – 3,5 proc. To negana, dar yra ir atskaitymas nuo turto. Jei kas pradeda kaupti pensiją 18 metų, tai kol sulauks 67 metų – Lenkijoje būsimo pensinio amžiaus, fondams „prikapsės“ tikrai solidi suma. Pensijų fondai – tai verslas be pralaimėjimo.
Lenkijos pensijų fondai daugiausia uždirba iš valstybės obligacijų. Ilgą laiką jos sudarė net du trečdalius investicijų portfelio. Fondų pelnas tiesiogiai susijęs su obligacijų palūkanomis: kuo jos aukštesnės, tuo daugiau uždirba fondai. Iš kitos pusės – kuo aukštesnės palūkanos, tuo blogiau valstybei. Kuo daugiau laimės fondai, tuo daugiau pralaimės valstybė. Ar ne absurdas, klausia lenkų ekonomistai?
Nemažiau absurdiška ir tai, kad dalį socialinio draudimo pensijų įmokos valstybei pervedus privatiems fondams, nėra iš ko mokėti pensijų. Tuomet ta pati valstybė išleidžia obligacijas, kurias perka tie patys OFE. Kitaip tariant, valstybė atiduoda pinigus fondams, o už akimirkos iš jų skolinasi, žinoma, jau už palūkanas.
Sumokėtas socialinio draudimo pensijų įmokas taip pat galima būtų laikyti skola būsimiesiems pensininkams, bet valstybė tvirtai garantuoja, kad ateityje ją atiduos pensijų forma. Tačiau ZUS-o įsipareigojimai nėra laikomi valstybės skola, kai OFE įsigytų obligacijų vertė jau laikoma skola. Dar daugiau: fondai verčia ir toliau leisti obligacijas – tai didina valstybės slolą ir kenkia jos patikimumui.
Ar verta tęsti tolesnę OFE veiklą? Ne, tvirtina įžvalgesni lenkų ekonomistai. OFE yra naudinga tik finansų institucijoms, beje, 90 proc. jų iš užsienio, be to, fondai su tomis milžiniškomis pinigų sumomis tvarkosi vien pagal savo išmanymą. Kol kas dar valstybė diktuoja fondams žaidimo taisykles, bet jiems sukaupus dar daugiau milijardų, ar tik jie nepradės diktuoti savo sąlygų?
Kita vertus, nėra jokios garantijos, kad tie milijardai tik augs. Laikas nuo laiko įvyksta eilinės krizės, pvz., 2012 m. kovą Lenkijos fondų aktyvai nukrito beveik 5 mlrd. zlotų. Galbūt per kitus mėnesius fondai atsigriebs, bet po to vėl kris. 2008 m. jie prarado net 30 mlrd. zlotų.
O gal galima būtų kaip nors reformuoti pensijų fondus, pvz., susieti jų imamus mokesčius su jų gautu pelnu? Deja, toks būdas netinkamas, nes didesni pelnai eina poroje su didesne rizika. Gavę didesnį pelną, fondai galėtų imti didesnius mokesčius. Tačiau atėjus krizei, surinktų mokesčių juk niekas negrąžintų. Kitas siūlymas: sukurti saugius subfondus ir į juos investuoti. Deja, visiškai saugių finansinių instrumentų nebūna, net valstybės obligacijos, kaip kad atsitiko Graikijoje, gali atsidurti šiukšlių dėžėje.
Kas atsitiktų, jei būtų likviduoti pensijų fondai? Vengrijos pavyzdys rodo, kad valstybėje nieko tragiško neįvyktų. Vengrijoje buvo įstatymiškai sustabdyti pervedimai pensijų fondams, o jų dalyviai turėjo apsispręsti: ar juose likti ar ne. Pirmuoju atveju, t.y. pasiryžusiems likti privačių pensijų rinkos jūroje ir pasirašiusiems, kad žino tokių investicijų riziką, būtų gerokai apkarpyta valstybinė pensija. Po tokio išaiškinimo 98 proc. “kaupiamųjų vengrų” nutarė grįžti į vengriškąją “Sodrą”, iš 3,1 mln. fondų dalyvių liko 90 tūkst.
O kas bus su fonduose sukauptais vengrų pinigais? Jie pereis į valstybinį fondą, obligacijos bus užšaldytos, tuo pačiu sumažės valstybės skola. Grynieji pinigai bus nukreipti einamosioms pensijoms, o akcijos galės palaukti tinkamos konjunktūros ir tuomet parduotos. Akcijų dividendai taip pat būtų nukreipti pensijų mokėjimui.
Bujoja mitas, kad prie kaupiamųjų pensijų pinigų valstybė neturėtų kišti pirštų. Čia vertėtų priminti, kad Socialinio draudimo įmokos faktiškai yra renkamos kaip mokesčiai, valstybės sprendimu. O jei kaip mokesčiai, jie turi eiti visuomenės labui, šiuo atveju finansuoti einamąsias pensijas. Deja, kaupiamosios pensijos yra atiduodamos rinkai, o kai jų reikės, fondų kasoje gali būti tik skylė.
Pensijų fondų investicijos atspindi ne biudžeto perteklių, bet vis didėjančią Lenkijos skolą. Atiduoti rinkos žaidimams pinigus, kuriuos turės grąžinti dabartinių lenkų vaikai ir anūkai, vėlgi laikytina nesusipratimu, jei ne absurdu. O valstybei įsiskolinus iki lemtingos ribos, kris ir jos obligacijų vertė. Nelikus obligacijų pirkėjų, neliks pinigų ne tik pensijų fondų drakonui, bet ir visam viešajam gyvenimui: ligoniams gydyti, keliams tiesti, vaikams mokyti. Tokią perspektyvą piešia ne tik žinomi Lenkijos ekonomistai, bet ir drąsesni valdžios žmonės. Negi Lenkija verta tokios lemties?
* * *
Ar tikrai pensijų fondai stumia Lenkiją į pražūtį? Taip, tai įrodo ZUS-o biudžetas: 2011 m. pajamos – 155,8 mlrd. zlotų, bet iš jų net 53 mlrd. – valstybės dotacija: 37,5 mlrd. ZUS-o deficitui finansuoti, 15,4 mlrd. – kompensacija už pervedimus pensijų fondams (2010 m. – 22,3 mlrd.). Taigi daugiau nei trečdalį ZUS-o biudžeto sudaro valstybės dotacija, kuri pasisemiama iš skolintų pinigų.
Kitai Lenkijos piliečių grupei skirta organizacija – Žemdirbių socialinio draudimo kasa (KRUS – Kasa Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego) iš įmokų surenka mažiau nei dešimtadalį savo pajamų (1,4 mlrd. zl.). Likusią 15,1 mlrd. zl. dalį vėlgi skiria valstybės biudžetas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų. Abiejų socialinio draudimo įstaigų kasmetinė dotacija, kartu su pervedimais pensijų fondams – beveik 60 mlrd. zl. Lenkijos vadovams ir ekonomistams kelia, švelniai tariant, nuolatinį galvos skausmą. Štai kodėl kaimynų krašte vis garsesnės kalbos apie pensijų fondų baigtį.
* * *
Lietuvoje “Sodros” padėtis kitokia. Pirmiausia, mūsų pensijos smarkiai mažesnės: Lenkijoje vidutinė pensija 1533 Lt, Lietuvoje – 819 Lt. Tačiau net ir tokiai mažai lietuviškai pensijai neužtenka “Sodros” surenkamų įmokų. Šiais metais “Sodros” deficitas – 1,7 mlrd. litų. Jį turės “įveikti” pati “Sodra” (o ne valstybė, kaip kad Lenkijoje), dar labiau didindama savo skolas, kurios jau pasiekė kosmines aukštumas. Vien palūkanoms mokėti „Sodra“ skiria milijardines sumas.
Tokios, kaip Lenkijos aukščiausių vadovų kalbos apie pensijų fondų likvidavimą, mūsų krašte ko gero būtų vertinamos kaip neįvardytų priešų socialinės ir finansinės bombos. Vis dėlto, jeigu Lenkijoje bus priimti ryžtingi šios srities sprendimai, Lietuvos pensijų strategams jau nebus kur dėtis, beliks tik žengti ryžtingą žingsnį proto ir atsakomybės už valstybę diktuojamu keliu.
