Gegužės 17 dieną, Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamente buvo surengtas Vilniaus tarybos sprendimo „Dėl vežėjų, teikiančių keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas Vilniaus mieste, veiklos reglamentavimo“ projekto aptarimas.
Gerąja tradicija jau tampa kviesti suinteresuotų grupių atstovus aptarti numatomų sprendimų. Tad pasitarime dalyvavo taksi bendruomenės – pirminių profsąjunginių, visuomeninių organizacijų, vadovai – taigi ir šių eilučių autorius, taip pat ir vadinamųjų taksi verslininkų patikėtiniai.
Tačiau tokią beveik idilišką įžangą tenka nutraukti dėl vienos esminės priežasties. Ta priežastis peržengia taksi verslo peripetijų ribas. Beje, dėl tos pat priežasties taksi tematika yra įdomi ir viešojo intereso požiūriu. Taksi paslauga tenka naudotis, vadinasi, ir susidurti su šioje ūkio srityje tarpstančiomis blogybėmis bei skauduliais didžiajai miestiečių daliai.
Šios veiklos viešumas ir leidžia, šiek tiek įtempus pilkąsias smegenų ląsteles, akivaizdžiai pamatyti mūsų, švelniai tariant, nelabai efektyvaus valstybės veikimo atspindžius.
Kodėl neišmoka viso atlygio? Ogi todėl, kad, jeigu išmokėtų, tektų pakrapštyti savo pinigines modernių taksometrų parodymų nuskaitymo priemonių diegimui, kad būtų galima apskaityti visus iš keleivių surinktus pinigus. Tuomet tektų sumokėti ir visus mokesčius.
Tai kokia gi ta priežastis? O ji tokia: visuomenėje arba aukštesnėje valdymo grandyje kartais gimstančios geros idėjos, nukeliavusios iki vykdymo grandies, praranda pagrindinę kryptį ir išsiskaido į ne tokias svarbias detales. Dėl to prioritetai nejučia pasikeičia kone į priešingus pirminiam tikslui. Koks pertvarkos taksi versle tikslas? Panaikinti šešėlinį verslą, nes jis visų blogybių taksi versle pamatas. Kaip jis pasireiškia taksi?
Iš samdomų vairuotojų, kurie sudaro daugiau nei pusę visų Vilniaus taksistų, nesurenkama didžioji dalis keleivių sumokėtų pinigų. Vadinasi, nuo jų nesumokamas ne tik PVM, bet ir GPM, nes taksi veikėjai „maloningai“ leidžia taksistams juos pasiimti, kaip didžiąją dalį savo darbo užmokesčio. Taigi socialinės garantijos nuo šitų pinigų taip pat nėra suteikiamos, nes „Sodra“ negauna priklausančių atskaitymų.
Melas, kad taksistai dirba vien už tą minimalų atlyginimą, kurį jiems priversti (sic!) priskaičiuoti įmonių vadovai. Priminsiu, kad „priskaičiuoti“ nereiškia „sumokėti“.
Kodėl neišmoka viso atlygio? Ogi todėl, kad, jeigu išmokėtų, tektų pakrapštyti savo pinigines modernių taksometrų parodymų nuskaitymo priemonių diegimui, kad būtų galima apskaityti visus iš keleivių surinktus pinigus. Tuomet tektų sumokėti ir visus mokesčius.
Kodėl to taksi veikėjai nepadaro savanoriškai – jau beveik filosofinis klausimas. Gal jų kriminalinis mentalitetas neleidžia, o gal sąžinės trūkumas. O gal patriotizmo. Taip patriotizmo – ne to parodomojo, kai vienas taksi veikėjų į televizijos laidą, skirtą teisėsaugos akcijai prieš šešėlinį verslą, atėjo prisisegęs Sausio 13-osios medalį – o to, kuris verčia, pavyzdžiui, vokietį jaustis visaverčiu savo Tėvynės kūrėju, kai jis įvykdo savo mokestinius įsipareigojimus.
Mėginimai prikišti, kad dabar įmonės turi nevienodas sąlygas su individualiai dirbančiais taksistais, siūti baltais siūlais. Nes verslas – tai ne tik galimybė generuoti didesnes pridėtines vertes. Tai ir atsakomybė prieš visuomenę, sukurtų darbo vietų turėtojus, tam tikra socialinė našta, kuri yra neatskiriama verslo dalis – visa tai, ką talpina sąvoka „socialinė atsakomybė“. Tai lyg susitarimas su visuomene – gauni galimybę uždirbti daugiau pinigų įsteigdamas verslą, bet už tai su visuomene atsiskaitai mokesčių pavidalu. O mėginimai išvengti tos atsakomybės prieš visuomenę yra nusikaltimas.
Todėl tarnautojai, kurių pareiga yra siekti kad sostinės gyventojų ir svečių akių nebadytų taksi „verslo“ apraiškos, turėtų kelti sau uždavinį įgyvendinti taksi „verslo“ skaidrinimo programą, dėl kurios dar vasario mėnesį, po žinomų įvykių, nutarta ne viename susitikime su miesto bendruomene, įskaitant ir taksistus.
Ir čia visai nesvarbūs taksi veikėjų norai ar nenorai – jie privalo vykdyti įstatymus. O štai, kai jie tuos įstatymus pradės vykdyti, tuomet iš „veikėjų“ taps lygiaverčiais derybų partneriais, vertais pagarbos ir teisės deklaruoti savo interesus, suprantama neprieštaraujančius visos visuomenės interesams.
Ar sulauksime tokio atsakingų pareigūnų požiūrio?
