Grožio paslaugos sostinės centre, žinia, nepigios: tarkime, kirpėjo paslaugą gausi nebent už 30 eurų. Įsivaizduokime kirpėja, kuri per dieną aptarnauja, tarkime, 7 klientus. Dirbdama, tarkime, 5 dienas per savaitę, ji per mėnesį uždirba per 4 tūkst. eurų pajamų. Atmetus atostogas, laisvadienius ir nedarbo dienas, grožio profesionalės pajamos per metus sudaro nei daug, nei mažai – apie 40 tūkst. eurų per metus.
Kirpėjo problema ta, kad ji dirba pagal individualią veiklą. Vadovaujantis Finansų ministerijos doktrina, ji mokesčius moka nesąžiningai ir neteisingai, vadinasi, pagal parengtą mokesčių reformos projektą jai teks mokėti 5 proc. punktais daugiau mokesčių (nes pajamos viršija 35 tūkst. eurų per metus). Ministerijos įsivaizdavimu, padidinus tarifą kiti mokesčių mokėtojai iš kirpėja sulauks daugiau teisingumo ir sąžiningumo.
Dar labiau stebina ne šitos kaip malda kartojamos socialdemokratiškos abstrakcijos. Labiausiai stebina Finansų ministerijos bandymas pervardyti sąvokas, tai yra įvesti naujakalbę, kad pateisintų mokestines mažai kam suprantamas naujoves. Pirmą kartą naujakalbę išgirdome finansų ministrei Gintarei Skaistei lankantis Liberalų sąjūdžio frakcijoje, kur ji pristatė reformos koncepciją. Minėdama pajamas iš individualios veiklos, ji tučtuojau pati pataisė savo žodžius – pajamas pervadino „pelnu“. Tai nuskambėjo keistai.
Aname Kaimo reikalų komiteto posėdyje ir finansų viceministrės Rūtos Bilkštytės liežuvis kliuvo už tų pačių žodžių. Aiškindama, kuriems savarankiškai dirbantiems asmenims reforma tariamai neturės įtakos, viceministrė sakė: „85 proc. gyventojų, deklaruojančių individualios veiklos pajamas, tai yra deklaruojantys pelną… apmokestinamąsias pajamas – tai yra pelną, kuris jau lieka gyventojo asmeninėms reikmėms, mokesčių ir tarifo, ir mokesčių kredito pokyčiai beveik nepalies“.
Tai vis dėlto kur nusitaikė reformos projektas – į pajamas ar pelną? Komentuodama įstatymus Valstybinė mokesčių inspekcija apie tariamą savarankiškai dirbančių pelną niekur neužsimena. Pernai paskelbtame plačiame inspekcijos išaiškinime apie individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, ypatumus įvardijama, kad „individualios veiklos pajamoms priskiriamos bet kokios gyventojo pajamos, kurias jis gavo, vykdydamas atitinkamos rūšies individualią veiklą“.
Paskui komitete R.Bilkštytė save patikslino: „Kai mes kalbame apie individualios veiklos pajamas – apmokestinimą, tai turėkime omenyje, kad mes kalbame apie pelną. Tai yra visos sąnaudos, kurios yra susijusios su toms pajamoms uždirbti, visa rizika jau yra įskaičiuojama, ir susijusios sąnaudos su ta rizika, yra įskaičiuojamos kaip sąnaudos“.
Ką nors supratote? Susidaro įspūdis, kad Finansų ministerijos vadovai ne tik kliūva už sąvokų, bet ir patys pametė reformos principą ir tikslą, kurio mokesčių mokėtojai iš pat pradžių nesuprato ir kuo toliau, tuo vis mažiau supranta.
Kas vis dėlto slypi už mėginimo pervadinti ekonomikos pradžiamokslio sąvokas „pajamos“, „pelnas“, „sąnaudos“? Tai panašu į komunikacinę taktiką įtikinti visuomenę, kad visi pagal individualią veiklą dirbantys asmenys paprasčiausiai lobsta, – tai yra gauna vien tik pelną, kuris lieka atskaičius mokesčius ir kitas sąnaudas.
Kirpėja, dabar per pietų pertrauką skaitanti šitą tekstą, nustemba ir pamąsto: juk tai visiškas absurdas! Vadinasi, atlyginimą gaunančios viceministrės darbo užmokestis yra ne kas kita, kaip pelnas! (nes visas sąnaudas: gyventojų pajamų, sveikatos draudimo mokesčius ir net telefono išlaidas jau apmokėjo darbdavys – ministerija). Rugpjūčio derlių iki tamsos imantis ūkininkas mąsto: vadinasi, ir vasaros darbams laukuose traktorininku įdarbintas bernas uždirba ne ką kita, o pelną!
Negaliu atsistebėti, kodėl Finansų ministerijoje nevertina, kam išleidžiamas individualiai dirbančiųjų tariamas „pelnas“. Nenumanau, kiek kainuoja kokybiškos kosmetikos priemonės grožio paslaugoms atlikti, tačiau biuro nuomos kainas Vilniuje visi daugmaž žinome – jos yra milžiniškos, ir tai yra ne kas kita kaip veiklos sąnaudos, o ne tik po mokesčių likusios lėšos „gyventojo asmeninėms reikmėms“. Dauguma privačią veiklą savarankiškai plėtojančių žmonių patiria dideles išlaidas, kurių nemato valstybė ir jie patys nebūtinai jas mato – ir jos gali būti didesnės negu automatiškai atskaitomi 30 procentų (nerinkdami kiekvieno kvito ir sąskaitos, išvengdami sudėtingos buhalterijos žmonės kartu sutaupo brangiausių sąnaudų – tai yra laiko).
Todėl ir parlamento opozicija, komitete domėdamasi apie ruošiamos mokesčius individualiai dirbantiems žemės ūkio srityje, finansų viceministrei tarė: „Gal galite nupasakoti šito ūkininko paveikslą?“ Tai geras retorinis klausimas. Finansų ministerija neregi konkrečių mokesčių mokėtojų, nes yra automatiškai nusiteikusi visus pervažiuoti socialistiniu volu.
Vyriausybės ketinimas visiems pagal pažymą veikiantiems kelti mokesčius vargu ar pasieks daugiau įsivaizduojamo teisingumo, tačiau neišvengiamai slopins privačią iniciatyvą ir atsakomybę už save.
Liberalui šiaušiasi plaukai nuo to, kokia į savarankiškai dirbančius nusitaikiusi mokesčių reforma yra akla. Užburdama naujakalbe ir akademiniais bei, mano supratimu, netiksliai vartojamais burtažodžiais kaip „horizontalus sąžiningumas“ (horizontal equity), Finansų ministerija pati nėra iki galo sąžininga – nei horizontaliai nei vertikaliai, nei pagal Celcijų ar Farenheitą. Ministerijai dievagojantis, kad mokesčių pakeitimai beveik nepalies daugumos vykdančių individualią veiklą, Lietuvos verslo konfederacijos politikos patarėjas Vilius Kriaučiūnas tą patį teiginį apsuko iš kitos pusės komiteto posėdyje pastebėdamas, kad mokesčių reforma „palies visus, kurie uždirba savo pagrindines pajamas, tai yra duoną valgo, iš privačios iniciatyvos“. Tik aklas gali to nematyti.
Taip pat sunku nematyti tikrojo, sudėtingais skaičiais ir skambiais žodžiais pridengto reformos tikslo. Net jeigu planuojami gyventojų pajamų mokesčio pokyčiai teoriškai atitinka kriterijų lėšoms iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo plano (RRF) įsisavinti, praktiškai jie reiškia tai, ką Kaimo reikalo komiteto posėdyje įgarsino Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas: „Mus šokiravo noras ūkininkus prilyginti pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui. Tai yra neobjektyvu“. Teisybė. Tą patį gali tarti ne tik ūkininkai, bet ir visi dirbantys individualiai – tai yra apie 250 tūkst. sau darbo vietą kuriančių gyventojų: kirpėjai, kurjeriai, konsultantai, teatralai, rašytojai, advokatai, antstoliai ir taip toliau.
Apie 15 metų Lietuvoje veikianti individuali veikla nėra tobula veiklos forma, kaip ir niekas nėra tobula. Vyriausybės ketinimas visiems pagal pažymą veikiantiems kelti mokesčius vargu ar pasieks daugiau įsivaizduojamo teisingumo, tačiau neišvengiamai slopins privačią iniciatyvą ir atsakomybę už save.
Galų gale socialistiško stiliaus mokesčių didinimas veikiausiai atsisuktų kitu galu – valstybė surinktų mažiau mokesčių. Pastaraisiais metais įplaukos į biudžetą iš individualios veiklos vykdytojams augo mokant vienodą 15 proc. tarifą ir 2021 m. viršijo 1 mlrd. eurų (korporacija „Orlen“ panašią sumą mokesčių, įskaitant akcizus, į šalies biudžetą sumoka per dvejus metus). Neabejoju, kad dabartinė reforma dalį žmonių priverstų įsidarbinti pagal sutartį arba trauktis į šešėlį, todėl jie į valstybės biudžetą milijardo nebesuneštų.
Tuomet iš gyventojų pajamų mokesčio reformos liktų vien burtažodis „horizontalus sąžiningumas“.
Ypač – horizontalus. Horizontalus kaip tiesi linija, susukta į apvalų nulį.
