Pagal šiuos kriterijus Vilnius padarė įspūdingą pažangą. Jeigu anksčiau Artūras Zuokas „dėl vaizdo“ ir savo įvaizdžio pasirūpindavo nubrėžti dviračio tako juostą ar parūpinti vienalaikių oranžinių dviračių, tai dabar miestas transformuojasi iš esmės.
Savivaldybė pagaliau tiesia tikrus, o ne fiktyvius takus dviračiams ir pėstiesiems, atkūrė Neries krantines, išlaisvino senamiestį nuo automobilių taršos ir triukšmo.
Aplinkos ministerijos finansinė priemonė sukūrė galingą judumo kultūrą paspirtukais. Ne vienus metus gyventojai savo taršius automobilius keitė į paspirtukus. Tokia aplinkosaugos politika leido iš gatvių patraukti ne šimtus, ne tūkstančius, o per dešimtis tūkstančių nusidėvėjusių ir sveikatai kenkiančių mašinų per vienus metus!
Be galo svarbus verslo indėlis. Trumpam nuomojami automobiliai, paspirtukai ar dviračiai keičia ne tik judumo, bet ir nuosavybės sampratą. Daugelis gyventojų, ypač jaunų, suprato, kad automobilis mieste ne tik nebūtinas, bet yra tikra našta (ne tik tarša). Kam tau mašina, kai uždirbtus pinigus gali išleisti žymiai prasmingesniam reikalui – koncertams ar kelionėms?
Europa yra ne vergystė automobiliui, kurio neturi net kur pastatyti, todėl statai ant vejos arba vaikų žaidimo aikštelėje, Europa yra judėjimo ir patirties laisvė. Tai natūrali būsena šiuolaikiniame Vakarų civilizacijos mieste.
Deja, ne visi dar kvėpuoja tokiomis vertybėmis. Epochiniai lūžiai – šiuo atveju judumo, nuosavybės ir patirties erdvėje revoliucija – daugelį gąsdina. Pro automobilio ir kabineto langą atrodo, kad viskas per greitai keičiasi.
Saugumas mieste turėtų būti kuriamas ne tokiais būdais – ne prievarta ir ne draudimais, o kompleksišku planavimu.
Naujausias tokios retrogradinės galvosenos pavyzdys – dvejų Seimo narių toli gražu ne donkichotiška pastanga toliau kovoti su el. paspirtukais. Kovo pabaigoje Seime pirmą stadiją įveikė jų pasiūlymas įpareigoti visus paspirtukininkus dėvėti šalmus. Nors vos prieš pusmetį judėjimas dviračiais ir mikrojudumo priemonėmis jau buvo to paties Seimo nacionaliniu lygiu racionaliai sureguliuotas.
Pirma, visiškai sutinku, kad šalmas ant galvos reikalingas, bet dar didesnė problema – klaidingas galvojimas. Saugumas mieste turėtų būti kuriamas ne tokiais būdais – ne prievarta ir ne draudimais, o kompleksišku planavimu nacionaliniu ir savivaldybių lygiu.
Europoje mažai kur šalmas dviratininkui ar paspirtukininkui privalomas – iš esmės vos penkiose ES šalyse. Neįtikėtina, tačiau šalmas neprivalomas net Nyderlanduose. Tačiau tu parodyk ten keliautoją be šalmo – tai būtų veikiau nesusipratimas. Olandams šalmas ant galvos patenka praktiškai su motinos pienu: tokia kultūra.
Lietuvoje tuo metu šalmus taikosi užmaukšlinti malonieji kolegos Julius Sabatauskas (sociademokratas, kairysis) ir Andrius Vyšniauskas (konservatorius, dešinysis). Kai taip knieti reguliuoti, ideologiniai skirtumai pasidaro nebesvarbūs (panašiai Lukiškių aikštės moralinis ir heraldinis reguliavimas įstatymu konservatorius suartina su valstiečiais).
Pasikartosiu: aš irgi už šalmą. Tačiau prievolė juos dėvėti ir suaugusiems reiškia praktiškai neįgyvendinamą pareigą paspirtukų dalijimosi platformoms ir jų klientams. Formaliai prikabinti tokį daiktą prie transporto priemonės – nedidelė problema. Tačiau savo 5 min. kelionei 15 km/val. greičiu dabar el. paspirtuko vairuotojas dar tiek pat laiko turės sugaišti šalmą reguliuodamas.
Nes nesuveržtas ar per laisvas šalmas gali ne tik pagelbėti, bet ir pakenkti saugumui. O kur dar skirtingi galvų dydžiai: smulkiaveidei merginai reikia visiškai kitokio šalmo negu didžiagalviam galiūnui. Be to, ką tik brangiu šampūnu savo plaukus išsitrinkusi keleivė kaži ar jausis labai maloniai maukšlindamasi ankstesnio keleivio priprakaituotą šalmą.
Reguliavimas privalomai dėvėti šalmą turės tik tokį poveikį – dar labiau sunkins veiklos sąlygas dalijimosi paslaugų tiekėjams, kai miestuose sprogsta šios ekonominės veiklos revoliucija.
Kaip laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, taip vis laisvesni judumo būdai atneša pareigas. Pasirūpinti visokeriopu saugumu judant – tai asmeninė atsakomybė, o nepilnamečiams ir privaloma būtinybė, nes jais pagal įstatymą rūpinasi suaugusieji.
Jeigu neįvertinti rizikų arba neturi patirties išlaikyti pusiausvyrą, nusistatyti saugų greitį, tai šaukiasi ne naujų draudimų Seime, o siūlo visiems pagaliau suprasti, kad mūsų miestams negrįžtamai ir sparčiai keičiantis ne visi spėja išmokti naujų sambūvio taisyklių, ne visi nespėja prisitaikyti. Todėl reikia padėti vieni kitiems, o ne trukdyti.
Portalai rašė, kaip praėjusių metų rudenį aktyvus ir pilietiškas mokytojas Arūnas, liberalių pažiūrų žmogus, pats dirbantis vicemeru Vilniuje, griuvo nuo paspirtuko ir susižalojo. Labai liūdna. Iki tol už tvarų judėjimą pasisakęs miestietis po nelaimės sakė: „(...) mažaračius elektrinius paspirtukus reikia uždrausti, nes jie per daug pavojingi. (...) Sakyčiau, kad to reikėtų ir Lietuvoje“. Taip radikaliai pasikeitus žmogaus nuostatoms liūdna dvigubai.
Žmogus, neįvertinęs rizikos, nepasirinkęs saugaus greičio, nepastebėjęs kliūties bei pats nepasirūpinęs šalmu, dėl savo traumos apkaltino technologiją. Technologinio determinizmo baubas persekioja žmoniją nuo pat garo mašinos ir oro baliono išradimo.
Pergyvenome tai, pergyvensime ir Sabatauską su Vyšniausku. Svarbiausia, kad girdėtume ir sveiko proto balsą, kuria linkme keičiasi visa Europa ir Vilnius kartu tame pačiame kelyje.
Nebijokime technologijų, o paprotinkime vieni kitus: be šalmo vaikus vienu paspirtuku vežančius tėvus, nutrūktgalviškai vairuojančius, mokykime vaikus centralizuotai kelių eismo taisyklių gyvenimo įgūdžių pamokose. Jeigu to nepradėsime daryti dabar pat, ateityje problemų kils tik daugiau, nes viskas keičiasi greičiau nei mūsų įsisenėję įpročiai.
