Finansų ministerija pasiūlė tris galimus NPD kaitos scenarijus. Pirmasis – didinti NPD nuo 400 iki 460 eurų, įvedant papildomą „laiptelį“. Pritarus tokiam pokyčiui, pajamos „į rankas“ nežymiai augtų uždirbantiems iki 1 vidutinio darbo užmokesčio (VDU), kuris naujausiais „Sodros“ duomenimis siekia 1539 eurus. Antrasis scenarijus – NPD kelti iki 437 eurų, tačiau išlaikyti esamą formulę, jog pajamų augimą pajaustų visi uždirbantys iki 2 VDU. Trečioji alternatyva – sulyginti NPD su minimaliai mėnesine alga (MMA), o NPD taikymo ribą mažinti iki 1 VDU. Tai lemtų skurdžiausių žmonių pajamų augimą vidutiniškai uždirbančiųjų sąskaita.
Palaikau trečiąjį scenarijų, panašų siūlymą – sulyginti MMA su NPD, ruošia ir Liberalų frakcija Seime. Tačiau esu įsitikinęs, jog reikia išlaikyti dabar galiojančią NPD taikymo ribą – 2 VDU. Turime didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas, tačiau ne vidurinės klasės sąskaita. Galiausiai, manau, jog tokie pokyčiai turi būti vykdomi palaipsniui ir galutinai MMA su NPD turėtume sulyginti 2024-aisiais, sudarius ir įvykdžius trejų metų planą.
Nors reikalingos išsamesnės diskusijos dėl geriausio modelio, džiaugiuosi Finansų ministerijos politine valia taip reikalingiems pokyčiams NPD srityje. Rugpjūtį laisvų darbo vietų skaičius buvo rekordinis – siekė 64,8 tūkst. Darbuotojų labiausiai trūksta paslaugų, pramonės ir statybos sektorių įmonėse. Tuo tarpu Užimtumo tarnyboje bedarbių skaičius jau perkopė 200 tūkst. Kyla klausimas, kodėl šie žmonės neina dirbti? Skirtumas tarp gaunamų nedarbo išmokų ir MMA darosi per mažas – elementariai labiau apsimoka rinktis išmoką arba veiklą šešėlyje.
Tad sulyginus MMA su NPD, ne tik prisidėtume prie to, kad mažiausias pajamas uždirbantys žmonės gautų daugiau pajamų „į rankas“, bet ir motyvuotume juos aktyviau įsilieti į darbo rinką. Taip pat turime atsižvelgti į sparčiai kylančią infliaciją – rugpjūtį euro zonoje šis rodiklis siekė 3 proc., o Lietuvoje augo bene sparčiausiai – kilo iki 5%. Kartu su augančiomis kainomis, traukiasi mažiausiai uždirbančiųjų perkamoji galia, todėl turime palikti daugiau pinigų šių žmonių kišenėse.
Visgi, neigiamai vertinu SADM siūlymą suvienodinti „Sodros“ įmokų lubas samdomiems darbuotojams bei dirbantiems savarankiškai. Ministerija taip pat sieks įvesti minimalias įmokas nedarbo, ligos ir motinystės draudimui – tokie veiksmai lems didesnį savarankiškai
dirbančiųjų apmokestinimą. Ministerijos atstovai savo pozicijas grindžia tuo, jog šie žmonės suneša mažiau įmokų į valstybės biudžetą, tačiau ar tikrai matome pilną paveikslą?
Savarankiškai dirbantieji prisiima žymiai didesnes rizikas – jie patys vykdo buhalterinę apskaitą, skaičiuoja išlaidas, susiduria su didesniais iššūkiais norėdami gauti paskolas bankuose. Mokestinė politika turi skatinti šiuos žmones, nes jie nelaukia išmokų iš valstybės, kuria pridėtinę vertę, o jų vykdomos veiklos dažnai išauga iki verslų, kuriančių darbo vietas. Pritarę siūlomam apmokestinimo modeliui tik pastūmėtume savarankiškai dirbančiuosius Užimtumo tarnybos link, kadangi vykdyti veiklą – neapsimokės.
Galiausiai, ministerijos taip pat įvardino siūlymus apmokestinti brangias giminaičių dovanas ir įvesti „solidarumo“ mokestį žmonėms, uždirbantiems daugiau nei 150 VDU per metus. Manau, kad tokiu sudėtingu valstybei metu, kai visuomenė ir taip susiskaldžiusi, įvedinėti naujus mokesčius būtų grubi klaida. Turime fokusuotis į tai, kaip auginti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, skatinti investicijas bei darbo vietų kūrimą. Siekis mažinti nelygybę – labai gražus, tačiau tai neturėtų būti daroma dirbančiųjų sąskaita.
