Pirmą kartą, 2019 metais už Lietuvos pilietybės išsaugojimą išeiviams pasisakė absoliuti dauguma referendume dalyvavusiųjų – 956 564 žmonės. Deja, pasisakiusiųjų „už“ skaičius nepasiekė Konstitucijai pakeisti reikalingos pusės balsavimo teisę turinčių piliečių dalies, todėl referendumas buvo pripažintas neįvykusiu. Tam, kad šįkart referendumu būtų pakeistas pagrindinis šalies įstatymas reikia, kad už tai balsuotų ne mažiau kaip 1,2 mln. Lietuvos piliečių.
Ar tokį rezultatą pavyks pasiekti šių metų gegužės 12 dieną? Naujausia Vyriausybės praėjusių metų gruodį atlikta visuomenės nuomonės apklausa tarsi ir suteikia atsargaus optimizmo. Remiantis ja, apie 60 proc. šalies gyventojų planuotų dalyvauti šiame referendume: 34 proc. apklaustųjų atsakė, jog referendume tikrai dalyvaus, 26 proc. – kad greičiau dalyvaus.
Apie tai, kad tikrai nedalyvaus referendume pareiškė 5 proc., o greičiausiai to nedarys – 10 proc. apklaustųjų. Dar ketvirtadalis apklaustųjų (25 proc.) teigė, jog kol kas neapsisprendė dėl dalyvavimo. Dar viena įdomi šios apklausos detalė – beveik tiek pat kaip ir neapsisprendusiųjų ar dalyvaus referendume – tai yra 24 proc. apklaustųjų apskritai pirmą kartą išgirdo, kad toks referendumas yra rengiamas.
Tad, ką galime pasakyti tam ketvirtadaliui nieko apie jį nežinančių tautiečių? Kodėl referendumas dėl pilietybės išsaugojimo yra aktualus ir jiems, gyvenantiems Pasvalyje ar Skuode, o ne tik lietuviams uždarbiaujantiems Anglijoje ar Norvegijoje?
Iš pradžių reikėtų paneigti mitus, kad pilietybės išsaugojimo referendumas išeiviams suteiks nepelnytų privilegijų gyvenant užsienyje naudotis Lietuvos pensijų ir sveikatos apsaugos sistemomis. Šiuo atveju svarbu žinoti, jog įvairios socialinės išmokos ar pašalpos priklauso ne nuo turimos pilietybės, o nuo gyvenamosios vietos, o senatvės pensijos dydis yra susietas su žmogaus konkrečioje valstybėje sukauptu darbo stažu ir ten gautomis pajamomis bei sumokėtais mokesčiais. Paprasčiau kalbant, mokestinės prievolės nėra susijusios su pilietybe.
Nuo asmens pilietybės taip pat nepriklauso ir įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondą. Pavyzdžiui, jas mūsų šalyje turi mokėti tik nuolatiniai šalies gyventojai – tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių piliečiai, kurie nori naudotis valstybės finansuojamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauti kitas socialines išmokas.
Beje, šis principas, jog kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos priklauso nuo žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos ir šalies, kurioje mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, galioja visose Europos Sąjungos (ES) valstybėse.
Jei referendumas vis dėlto pavyktų, tuomet Lietuvos pilietybę išsaugojusiems, bet svetur gyvenantiems tautiečiams atsirastų ne tik papildomų teisių, pavyzdžiui, dalyvauti rinkimuose, bet ir pareigų, viena jų – būti pašauktiems į privalomąją karo tarnybą. Krašto apsaugos ministerijos specialistų teigimu, kitos valstybės pilietybės turėjimas ar išvykimas gyventi į užsienį Lietuvos piliečio neatleidžia nuo karo prievolininko ir krašto gynimo pareigų.
Pilietybės išsaugojimo klausimas yra svarbus ir dėl prastų demografinių tendencijų, kurios lemia nuolat mažėjantį Lietuvos piliečių skaičių, kurie pilietybę įgauna gimimu. Tuo tarpu šiuo metu kaip ir Austrija, Estija, Nyderlandai, Slovakija, esame tokia Europos valstybė, kurios pilietybė prarandama įgijus kitos šalies pilietybę.
ES valstybės, kurios leidžia išsaugoti pilietybę, yra: Belgija, Bulgarija, Kroatija, Kipras, Čekija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija (bet tik su kitomis ES šalimis), Graikija, Vengrija, Airija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Ispanija, Švedija.
Tautai nubalsavus už Konstitucijos keitimą, Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių šalių pilietybę įgyjantys lietuviai. Tokius kriterijus atitinka ES ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarime dalyvaujančios valstybės bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narės.
Šiuo metu europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka 47 valstybės. Beje, nepriklausomai nuo narystės minėtose organizacijose, tam tikrų valstybių piliečiai net ir pakeitus Konstituciją negalėtų turėti ir Lietuvos pilietybės. Tai – valstybės, kurios dalyvauja buvusios Sovietų Sąjungos pagrindu sukurtose sąjungose ar sandraugose, pavyzdžiui, Rusija ir Baltarusija.
Tad dar kartą, kodėl sėkmingas referendumas dėl pilietybės išsaugojimo yra esmingai svarbus Lietuvai? Gal todėl, kad dabartinėje itin grėsmingai atrodančioje geopolitinėje situacijoje tiesiog neturime prabangos atstumti tų, kurie nori būti kartu su mumis, nori išlaikyti gyvybingą ryšį su savo tėvyne.
Nemažiau svarbu ir tai, kad kuo Lietuvos piliečių bus daugiau, kuo jie bus plačiau pasklidę po pasaulį ir labiau girdimi, tuo stipresni ir saugesni būsime ir čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, JAV gyvenantys ir Lietuvos pilietybę turintys lietuviai turės daugiau galimybių daryti tiesioginę įtaką Amerikos politikams mūsų šaliai svarbiais klausimais – pradedant NATO stiprinimu, baigiant pagalba Ukrainai.
Tuo tarpu netekę Lietuvos pilietybės žmonės ko gero turės mažiau motyvacijos skirti savo laiką ginti Lietuvos interesus šalyse, kuriose gyvena, po kurio laiko grįžti gyventi į Lietuvą, puoselėti lietuviškumą.
